Senelių sodyboje instaliacijas kuriantis D.Misiūnas žiūrovams pateikė tai, kas gimė mėgaujantis gamta, tyla ir paprastais dalykais. A.Švelnos nuotr.
Gailutė KUDIRKIENĖ
Kai matai plytą, nereiškia, kad tai tikrai yra plyta. Žiūrėdamas į netašytą lentą ir raizgalus, imi įsivaizduoti, kaip vandenyne formuojasi viesulas. Maišan įvyniotas medgalis kalba apie vienuolius, o į alyvuogių aliejaus indą įkišta lovagalio koja – apie Odisėjo nuotykius.
Autoriaus – ieškoti stalčiuje
Panevėžio „Galerijoje XX“ – džiaugsmingas erzelis. Tai panevėžiečio menininko Dariaus Misiūno instaliacijų parodos „Triukšmas, dulkės, tyla“ atidarymas.
Žiūrovus pasitinkantis kūrėjas rodo į instaliaciją, sudėliotą iš stalo atsilaupiusiais dažais, senovinio medinio skriestuvo ir perskilusio statinaitės dangčio, šalia kurio rausva kreida užrašyta: „Žemė plokščia“.
Stalo stalčius praviras.
„Autorius stalčiuj, ten surašyta, kas, iš ko ir kaip“, – ragina visus pasiimti po gelsvo popieriaus lapelį.
Jaunimas šiurena lapus, skaito trumputę autoriaus žinutę, tada pabyra po salę, aptarinėja eksponuojamus objektus.
Iš pirmo žvilgsnio grubios ir paprastos instaliacijos visgi turi gylio, objektuose yra aliuzijų į grožinės literatūros kūrinius, religiją, astronomiją, meteorologiją bei istoriją. Reikia pasukti galvas, kad jas suvoktum.
Viską sujungus kai kas išeina
D.Misiūnas ir man pakartoja tą patį: „Viskas stalčiuje“ ir pasakoja, ką pranešąs glaustuoju tekstu.
Visi objektai atkeliavo iš Biržų rajone esančios senelių sodybos. Pastatas turi savo aurą, tarpukariu jame veikė kaimo skaitykla.
Ten jis vasaroja, kartais nuvyksta ir žiemą. Dirbtuvė – dviejų galų gryčia, stovinti prie žvyrkelio.
A.Švelnos nuotraukos
Iš potyrių būnant kaime sudėliotas ir parodos pavadinimas „Triukšmas, dulkės, tyla“. Atsidaręs gryčios langus girdi pravažiuojančių mašinų, traktorių, miškavežių keliamą triukšmą. Pro atlapus langus skverbiasi ir visa ką nusėda dulkės. Vakarais judėjimo nelieka, viskas aprimsta ir stoja tyla.
„Net ir pats gerai nežinau, apie ką ši paroda“, – šypsosi autorius.
Tiesiog būdamas sodyboje per porą metų sudėliojo įvairiausių objektų, kai kurie panaudoti daiktai net neturi užuominų, kai kas susisieja su skaitytais kūriniais, gyvenimo faktais, matytais įvykiais, girdėtais dalykais. Viską sujungus kažkas ir išeina.
Skiautės pagal Marselį Prustą
Radęs seną skriestuvą ir suskilusį dangtį dar nežinojo, kas iš jų bus, bet prisiminė vienu metu skleistą istoriją, kad žemė plokščia, ir viskas susidėliojo į kūrinį.
Virš stalo dvi ramių peizažų nuotraukos, anot menininko, niekaip su niekuo nesisieja ir nieko neiliustruoja. Žiūrovai kalbasi, kad visgi iliustruoja. Tylą.
Ant storo lakšto iš pirmo žvilgsnio padrikai suklijuotos laikraščių skiautės turi rimtą pavadinimą – „Marselio Prusto kūrybos skiautės laikraščiuose ir tapetuose“.
„Anksčiau kaimuose sienas išsiklijuodavo laikraščiais, vėliau nuplėšdavo kas likę ir išsitapetuodavo. Tokie sienų paviršiai priminė kitą dalyką, esu skaitęs, kad M.Prustas ant tokių formų skiaučių yra užrašinėjęs savo romanų pataisymus, jie buvo eksponuojami suklijuoti ant didelio popieriaus lapo. Atkartojau rašytojo skiaučių formas“, – paaiškina.
Iš aukštai – durų akutės
Žiūriu į plyta prispaustą medinę dėžę ir pora prie jos prikaltų nusišėrusių lentelių.
„Čia ne plyta, o vandens lygio matavimo stotelė“, – pasufleruoja autorius.
Tai instaliacijai jį įkvėpė Italijoje gyvenusio amerikiečio menininko, žymiausio abstrakčiojo ekspresionizmo atstovo Sajaus Tvomblio kūryba.
„Iš pradžių iš jo šaipėsi, argi čia menas, atrodo kaip vaiko prikeverzota. Bet jis tiksliai žinojo, ką daro, viskas buvo su idėja“, – aiškino.
Smagiausias kūrinys – „Oriono torsas“. Tai senos durys, į kurias prigręžta daug akučių. Pakėlęs dangtelį gali žiūrėti, kas yra anapus durų, kaip kad iš buto žiūri į laiptinę.
„Kadaise žiūrėjau į žvaigždes ir galvojau, kad galėtų jos būti kaip durų akutės ir kažkas iš aukštai stebėtų mus“, – sako autorius.
Sutrigubintas žiūrėjosi gražiau
Dar keletas objektų turi pavadinimus: „Odisėjo lankas ir lovagalis“, „Gyvatė ir žaibas“, „Vandenyne besiformuojantis viesulas“, „Smilkalinė“, o jau kiti dariniai niekaip neįvardyti.
Paklaustas, ką vaizduoja kampan įspraustos trys lentelės, perskirtos akmenimis, autorius šypsojosi ir sakė, kad tai – tik ritmas.
Užtat galėjo paaiškinti apie fotografijų triptiką. Nufotografavo ant klėties stogo gontų gryčios metamą šešėlį. Sutrigubintas vaizdas žiūrėjosi geriau nei vienas.
Surūdijusios skardos gabale menininkas įžvelgė peizažą: besidriekiantį greitkelį ir daržų sklypus šalia jo.
Sukarpęs tokią pat skardą ir sukonstravęs erdvinę figūrą, išgavo japonų menininkų kūrybą primenantį vaizdą.
Iš surūdijusių lakštelių padarė ir į medinį suolą, ant kurio susirangiusi vielinė gyvatė, trenkiantį žaibą.
Smalsavusiems apie lanką ir lovagalį menininkas atpasakojo graikų mitologijos epizodą apie Odisėjo grįžimą po klajonių namo pas žmoną Penelopę.
Projektas „Krašto santakos. Šaltiniai“
Aš nebenorėjau gyventi…
Sveiki,norėjau pasidalinti savo tikru liudijimu.Atsiprašau už klaidas ,bet manau suprasit ką norėjau parašyti.Visada galvojau,kad esu geras žmogus ir po mirties nukeliausiu į dangų (rojų).Nes dariau viską pagal senas tradicijas,kaip ir dauguma katalikų.Lankiau bažnyčią,ėjau išpažinties ir taip toliau.Bet mano gyvenime nebuvo tikrojo Gyvojo Dievo.Nes atbuvęs bažnyčioje ir gavęs „palaiminimą”,grįždavau į savo baisų gyvenimą kuriame buvo pilną nuodėmių.Pykčio,apkalbų,keiksmažodžių,melagysčių,puikybės,godumo,barnių, veidmainyščių,savanaudiškumo,alkoholio,rūkymo,ištvirkavimų,nesantuokinių lytinių santykių,pornografijos,masturbacijos,mintimis galvojau visokias nešvankybes,rūpinausi perdėtai savimi ir savo išvaizda.Kad patikčiau kitiems,o vidus buvo prasmirdęs ir supuvęs nuo nuodėmių.Ir galvojau,kad tai normalu ir esu geras žmogus.Tai juk žmogiška,juk niekam blogo nedarau.Svarbiausia žmogaus neužmušti,o visą kitą Dievas atleis.Ir aš labai klydau,taip galvodamas! Kol vieną rytą atsikėlus man dingo noras gyventi.Norėjau nusižudyti! Nes nebepakėliau nuodėmių naštos! Nebekenčiau savo kūno! Norėjau sunaikint jį,atimdamas sau gyvybę! Su kiekviena minute darėsi vis blogiau ir blogiau! Bet Dievas davė mano galvoje tokią baisią mintį,kad jei nusižudysiu,tai manęs laukia amžinos kančios pragare.Ir iš ten jau grįšt nebegalėsiu.Tas noras atimti sau gyvybę niekur nedingsta,o tik dar labiau stiprėja! Norėjau save suplėšyti gabalais,kad manęs nebeliktų visai.Tokio jausmo dar niekada gyvenime nejaučiau,nebežinojau ką daryt! Tai žodžiais neįmanomą perteikt! Tai reikia išgyventi.Tai baisiausias jausmas ką gyvenime esu patyręs.Dabar suprantu,koks baisus yra jausmas kai Dievas palieka žmogų atsitraukdamas nuo jo.Tai nežmoniškai didelė dvasinė kančia.Neįmanoma to nupasakot…Vėl Dievo atsiūsta man mintis,kad jokie daktarai čia nepadės.Aš nebežinojau ką daryt,buvau visiškoje neviltyje.Galvojau,kad nieks man jau nebepadės…Tada prisiminiau Dievą ir verkdamas su didele nežmoniška kančia,šaukiausi Jėzaus Kristaus ir sakau: Dieve,jei Tu tikrai esi,tai padėk man,nes nebežinau kas darosi,man labai blogai,padėk Jėzau!!! Ir man taip prašant ir besimeldžiant pradėjo gerėt ir dingt tas baisus noras nusižudyti.Kol visiškai pranyko. ŠLOVĖ DIEVUI!!! Nuo to laiko pradėjo megztis mano draugystė su tikruoju ir Gyvuoju Dievu.Ir davė Dievas suprast,ką dariau negerai.Kad visos nuodėmės nėra toleruotina ir normalu.Nes Dievas yra Šventas ir jokios nuodemės nekenčia! Negali sakyti,kad myli Dievą ir tiki Juo,jei nesielgi taip,kaip moko Jo žodis(Biblija). O vietoje to,žiūri visokias televizijos laidas,filmus kuriuose vaidina visokie paleistuviai ir bedieviai.Toks žmogus nėra priimtinas Dievui! Negali tarnauti Dievui ir šėtonui vienu metu! Suprantu,tai nėra lengvą atsisakyti visų blogų dalykų prie kurių esam pripratę.Bet kito kelio nėra,norint patekti į rojų. Todėl nuoširdžiai savęs paklausk? Ar ir tu esi ir laikai save geru žmogumi,darydamas tokias nuodėmes,kaip ir aš??? Štai ką turi daryti,kad būtum išgelbėtas. Turi nuoširdžiai atgailauti ir atsiprašyti Jėzaus Kristaus už visas savo nuodėmes ir kad išgelbėtų iš nuodėmių vergijos ir amžinos pražūties.( Amžinų kančių pragare) Ir Jėzus jus tikrai išgirs. Tim 2,5 Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas-žmogus Kristus Jėzus.Jis vienintelis užtarėjas prieš Dievą Tėvą! Ne jokie angelai,Petrai,Marijos ar dar kas.Jiems melstis ir prašyti jų užtarimo bei juos garbinti nereikia ir negalima.Nes mes turim vienintelį užtarėją Jėzų Kristų.Nors kai kurie moko priešingai! Todėl reikia asmeniškai pačiam skaityti kanoninę Bibliją,pradedant nuo Naujojo testamento ir prašyti Dievo,kad padėtų suprast kas ten parašyta,bei pažinti tikrą tiesą.Nes kitu atvėju pasiklydę pasaulio meluose pražūsit! Skaistyklos nėra! Rojus arba pragaras.Neapsigaukit!!! Didžiausia žmonių klaida,kad patys nenori pažinti tikrojo Gyvojo Dievo bei Jo žodžio( tikros tiesos) kuri juos išgelbės! Nes šėtonas daro viską,kad tik žmonės neskaitytų Biblijos ir nesužinotų tikros tiesos! Juk šėtono tikslas žmonės pražudyti! Todėl nelaukit,kad nebūtų per vėlu! Nes po mirties nieko jau nebegalėsit pakeisti,ir atsiradęs jūsų tikėjimas jau niekuom nebepadės. Juk negali iš Dievo tikėtis pasigailėjimo,kai pats Jį atmeti ir nenori su Juo susipažint,skaitydamas Bibliją ir nuoširdžiai to norėdamas.Dievas labai yra mylintis,bet ir teisingas bei grieštas tiems kurie Jį atmeta ir neklauso Jo. Tad labai gerai pagalvokit,kad netektų amžinybėje gailėtis. Tepasigaili Dievas jūsų ir padeda atrasti kelią pas Jį.
Atgailos malda
Viešpatie,Jėzau Kristau,gailiuosi nuoširdžiai dėl visų blogų dalykų,kuriuos esu padaręs savo gyvenime.Prašau atleisk man.Aš nusigręšiu nuo viso to blogo,kurį žinau,kad dariau.Ačiū,Jėzau,kad mirei ant kryžiaus dėl manęs,kad išlaisvintum mane nuo nuodėmių.Ateik į mano gyvenimą,mokyk mane,kaip teisiai gyventi,vesk mane savo keliu,pripildyk Šventąja Dvasia ir pasilik su manimi amžinai,kad neįšeičiau į pražūtį.Ačiū Tau Jėzau.Amen.
Jn 3,16
Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų(Jėzų)kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Jn 3:36
Kas tiki į Sūnų,turi amžinąjį gyvenimą,o kas netiki į Sūnų-gyvenimo nematys:ant jo pasilieka Dievo rūstybė.