Mačiau tai savo akimis. Berniukas, kuris sunkiai sukoncentruodavo dėmesį, vieną rytą susižavėjęs maigė taktilinę lentelę su skirtingomis medžiagomis – nuo šiurkščių šepečių iki švelnios vatos. Jo akys suspindo. Pirštai nenustojo tyrinėti. Tą rytą jis nekėlė isterijų, nevaikščiojo ratais, tiesiog… buvo čia. Ir tai buvo pirmas kartas per visą savaitę.
Vaikų nervų sistema reaguoja ne į žodžius, o į pojūčius. Kvapas, tekstūra, garsas – tai įrankiai, padedantys smegenims susiorientuoti, kur jie yra, kas juos supa, ar pasaulis saugus. Ir jeigu vaikas gali šiuos pojūčius pasiekti per žaidimą – jis ima atsipalaiduoti, nurimsta, tampa atviresnis mokymuisi.
Kodėl pojūčiai gydo labiau nei logika?
Vaikas, kuris išgyvena nerimą, dažnai net nežino, kodėl taip jaučiasi. Logiški paaiškinimai jam nieko nesprendžia. Bet kai rankos panyra į ryžių dėžę arba suspaudžia minkštą kamuoliuką, kūnas gauna signalą: „Viskas gerai.“
Sensoriniai žaislai padeda ne tik išmokti pažinti faktūras ar spalvas. Jie ramina, padeda išlieti susikaupusias emocijas, stiprina kūno suvokimą. Kai kurios šeimos pastebi, kad vaikai, anksčiau buvę linkę į pykčio protrūkius, po tokių žaidimų greičiau nusiramina, mažiau verkia be priežasties.
Sensorinis žaidimas leidžia nervų sistemai „atsikvėpti“. Ir kartais tik to ir reikia – vienos pertraukos nuo visko.
Ką reiškia lavinti smulkiąją motoriką iš tikrųjų?
Tai ne tik gebėjimas susegti sagą ar laikyti pieštuką. Iš tikrųjų smulkiosios motorikos lavinimas reiškia, kad smegenys mokosi koordinuoti judesius, dėmesį ir veiksmą vienu metu. O tai – pagrindas viskam: rašymui, skaitymui, kalbėjimui, net emocijų reguliavimui.
Sensoriniai žaislai tampa puikia priemone šiam tikslui. Jie reikalauja spausti, maigyti, vynioti, kišti, stumti. Ir visa tai – su tikslu, su žaidimo kontekstu. Vaikas nori ištraukti pasislėpusį daiktą iš pupelių dėžės ar perstumti kamuolį tuneliu, o ne „lavinti koordinaciją“.
Tokiu būdu lavinimas tampa ne tik naudingas, bet ir įdomus. Smegenys dirba, o vaikui atrodo, kad jis tiesiog smagiai leidžia laiką.
Kaip įtraukti sensorinį žaidimą į kasdienybę?
Tam nereikia nei brangios įrangos, nei papildomo kambario. Pradėti galima vos su keliomis paprastomis priemonėmis.
Pateiksiu kelias idėjas, kurias tėvai dažniausiai išbando pirmomis savaitėmis:
· Supilti žirnius ar ryžius į dubenį ir leisti vaikui juos semti, berti, slėpti smulkius daiktus
· Naudoti putplasčio rutuliukus ar guminę masę (slime) minkymui, tempimui, spaudimui
· Pateikti skirtingų faktūrų daiktus: šiurkščius, glotnius, lipnius, trapius
· Leisti vaikui plauti žaislus vonioje su kempinėle ar teptuku – tai lavina pirštų jėgą ir padeda atsipalaiduoti
Svarbiausia – neprimesti, o stebėti, kas veikia. Kai kurie vaikai mėgsta švelnius pojūčius, kiti nori stipresnių. Vienam patiks kibiras su manų kruopomis, kitam – sunkus guminis kamuolys, į kurį galima atsiremti visa nugara.
Ką pastebi tėvai, kai sensorinis žaidimas tampa kasdienybe?
Jie sako, kad vaikai lengviau pradeda rytą. Kad vakarais mažiau pykčio prie stalo. Kad po pietų užtenka 15 minučių „savaime“ – ir vaikas vėl sugrįžta į balansą. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip smulkmenos, realybėje – tai milžiniški žingsniai.
Taigi, sensoriniai žaislai keičia rutiną. Jie padeda vaikui susikaupti, bet ir nuramina. Jie lavina, bet be spaudimo. Jie sukuria ramų, saugų pagrindą tam, kad mažas žmogus galėtų augti su pasitikėjimu ir smalsumu.
Kartais tereikia vieno mažo pojūčio, kad viskas aplink taptų aiškiau. Ir sensorinis žaidimas tą pojūtį dovanoja, diena po dienos.





















