Čiurlioniška Troškūnų lygumų rapsodija

Rugpjūtį visoje Lietuvoje labai įvairiai minėtas lietuvių tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio jubiliejinis gimtadienis, kuris taip gražiai sutampa su Baltų vienybės švente.

Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos vyresnių klasių mokiniai su mokytojais – penkios dešimtys žygeivių, mane keliavedžiu pasitelkę, šią ypatingą dieną pašventė tėviškės pažinimo žygiui iš Troškūnų iki Karaliaus Mindaugo piliakalnio Palatavyje.

Tvarkinga rikiuote daugiau nei pusšimčio dvilypė mokinių kolona pajudėjo nuo mokyklos. Žengiau priekyje, savo „auksine lazda“ iš stebuklingo šilo pasiramsčiuodamas. Per vis gražėjančią Troškūnėlių – Smėlynės gyvenvietę, po to smagiu plentu spėriai nužygiavome iki Troškūnų dvaro. Gėrėjomės jo smarkiai apgriuvusiais mūrais, prisiminėme Troškūnų miesto ir bernardinų vienuolyno įkūrėjus ponus Sakalauskus, vėliau valdžiusius Petkevičius, tyrinėdami pieštą dvaro planą bandėme įsivaizduoti tuomet buvusius rūmus, koplyčią, juos supusį angliško stiliaus parką, gėlynus, sodą, altaną, į didžiulį tvenkinį išsiliejusią patvenktą Juostos upelaitę. Prisiminėme ir paskutinius ponus Montvilas, kurie rėmė meną, kultūrą. Jų remiamas gabus, bet neturtingas Mykolas Karka tapo puikiu vargonininku, chorvedžiu, muziku ir truputį kompozitoriumi.

Užsukome ir į šalia vieškelio, ūksmingame pušyne snaudžiančių žydų kapus, perėjome senąjį Smėlynės kaimą. Atmintyje skriejo kelių dešimčių metų prisiminimai, ten kadaise gyvenusių žmonių veidai: čia Žarskienės, ten Tijūnienės, Pačinskienės, Beliūno, Urbono gyvenimų būta. Ties Siauruko pervaža sukome į kairę ir palei bėgius ėjome, kol perėjome nors nedidelį, krūmynais užaugusį, bet ganėtinai vandeningą Juostos upelę, tuomet sukome dešinėje ir pro krūmynus išėjome į vešlia šlapia žole žaliuojančią pievą. Tuoj už jos telkšojo tvenkinys, pilkšvas užkaltais langais namas ir molinis tvartas – pažinau Kirtiklių sodybą. Tuoj už jos Binkio Jono namai, taip pat labai išsikeitę, naujiems savininkams iškirtus medžius liūdnai ant plyno lauko stūksančius. Vienas mokytojų patikino, kad pasukę į dešinę, neseniai, prieš porą metų, čia dviračiais pravažiuodavę. Kiek pažygiavę atsimušėme į aukštas tvoras.

Tačiau iš kelio nebesukome, perėję pirmosios sodybos kiemą, pačia Juostino ežero pakrante „vieškrančiu“ kelių vasarnamių pakraštėliais prasmukę, pro „Vilą Jūratę“, stabtelėjome siauroje visuomeninėje pakrantėje. Čia projektinį pliažą įrenginėti ruošiamasi. Priešais – Sunklodų sodyba, o dar tolėliau – Balčiūnų trobos. Kiemas užaugęs, troba palengva remontuojama – prisiminiau čia gyvenusį Balčiūno Stasiuką ir jo geraširdę žmoną, tetutę Eleną. Man užėjus kiemas dangiškai pakvipo mėtomis – nusiskyniau žiemos arbatai. Gardžiuosiuos ir tuos gerus žmones, tą nuostabų jau praėjusį pasaulį prisiminsiu.

Kelią pasitrumpinom plačiu saulės nutviekstu dirvonu, nukirsdami kelius jungiantį kampą. Kalnuočių kaimą kairėje palikę, išėjome į senąjį vieškelį, kuris daugeliui pasirodė netikėtu atradimu: aukštumėlėmis bene į pusantro kilometro lankstą išsidriekęs, su dviem tilteliais. Užkopę į Baraišių kalną ties Pakšio sodyba, stabtelėjome prie didžiojo pavieškelės akmens. Šiek tiek atsipūtę ir žemyn besidriekiančias, tarsi Raigardo slėnis, lygumas pasidarę, vora kirtome plentą ir Eivos sodybos pakraščiu leidomės į pakalnę. Vėl kopėme į kalną, ten, kur didžiuliai Karčių dvaro sodybos ąžuolai galingais, plačiais vainikais gumbuotas šakas į padanges kelia. Pakeliui – Karčių ir Baraišių senųjų kapinaičių kalvelės, išlakiomis pušimis žaliuojančios, Jėzaus Nazariečio ir Šv. Jono Nepomuko ąžuolinėmis skulptūromis pažymėtos. Vėl į tvarkingą vorą išsirikiavę, paplente, o po to ir smiltėtu keliuku, iki paminklo Karaliui Mindaugui žengėme. Šile į piliakalnį kopėme, ten senąją istoriją prisiminėme, lietuvių žygius, Saulės mūšio pergalę pašlovinome ir giesmę „Lietuva brangi“ sugiedojome. Ir taip baigėme smagią greitą, dvylikos kilometrų ir daugiau nei trijų valandų trukmės pažintinę kelionę. Žygiavimas ir žinojimas yra jėga.