Nesirūpinanti kapais tauta neturi ateities

Drobčiūnuoe, senose apleistose kapinėse guli Lietuvos bajorų, atvykusių į šiuos kraštus iš Prūsijos dar Vytauto Didžiojo laikais, – Machvicų giminė. „Drobčiūnai – Machvicų giminės lopšys ir kapas“, – taip pavadinta publikacija apie aristokratiškus, išsilavinusius, o valstiečių akimis žiūrint – keistuolius Machvicas buvo išspausdinta šeštadienio „Anykštoje“.
Garsiosios Lietuvos bajorų šeimos laidodavo savo artimuosius toje pačioje vietoje. Kad ir kokiame tolimame krašte žmogus benumirtų, buvo stengiamasi jo palaikus pargabenti į gimtąjį kraštą.
Dabar beveik nebeliko nei mauzoliejų, nei šeimos kapaviečių. Ar verta atsisakyti tradicijos po mirties visai giminei atgulti į vieną vietą, klausė „Anykšta“.

Daiva STANKEVIČIENĖ, savivaldybės Kultūros vertybių apsaugos specialistė: „Gaila išnykusios tradicijos. Tačiau laikmetis dabar kitas. Anuomet labai stipri buvo šeima. O dabar šeimos sąvoka  labai pakitusi, nes pakitęs ir gyvenimo būdas. Žmonės anksčiau po kelias kartas gyvendavo tuose pačiuose namuose, taigi ir laidoti buvo paprasčiau gimtosiose vietose. O dabar labai didelė migracija. Brandžiame amžiuje labai aiškiai suvoki, kokia svarbi yra gimtoji vieta.“

Ramūnas DAUGELAVIČIUS, arbatos meistras, žolininkas: „Gal ir ne visai išnyko tradicija giminę laidoti vienoje vietoje. Yra prasmė visa šeimą laidoti toje pačioje vietoje. Man patinka pasivaikščioti po kapinaites, ypač jeigu jos jaukios, medžių prisodintos, neužgriozdintos dideliais akmenimis. Tokios yra Užpalių kapinės. Anksčiau šalia kiekvieno kaimo būdavo mažos kapinaitės. Jos kuria kažką gero, yra tylos ir ramybės vieta, kuri reikalinga gyviesiems pabūti tyloje ir susikaupime. Kapinės svarbios ne tik giminei, bet ir lietuviams kaip tautai. Istorijoje išliko tik tos tautos, kurios rūpinosi savo kapais. Apleidusi savo kapines tauta, man regis, neturi ateities, nes neturi istorijos. Ir taip jau lietuvių tautos gyvieji išsibarstę po pasaulį. Bent mirusieji galėtų būti vienoje vietoje.“

Dangira NEFIENĖ, mokytoja: „Laidojo Pasvalio rajone, kaimo kapinaitėse, mano vaikystės draugės tėtį. Ant kalnelio susirinko visas kaimas. Ne paspoksoti, o nuoširdžiai atsisveikinti ir pasimelsti. Buvo ruduo, lapai nukritę, bet visos  kapinės išgrėbstytos. Klausiu vienos močiutės, kas čia viską taip sutvarkė, o ji man sako: „Taigi mes vakar. Laukėm – Mykolą atlydės“. Nuo tų kapinaičių kalnelio matyti už puskilometrio laukuose augantis senas ąžuolas – mirusiojo gimtinės vieta, matyti jo namai, į kuriuos ir dabar suvažiuoja vaikai. Kaip prasminga – gyvenimas baigėsi ten, kur jis ir prasidėjo. Čia ir slypi esmė. Mes nesiblaškanti tauta,  paskutinio atilsio namo sugrįžtanti tauta.  Ne klajokliai esame. Kokia panteonų reikšmė? Matyt, ji labai svarbi, kad iš Sibiro vežėm savo mirusius tremtinius. Aš buvau Drobčiūnų kapinaitėse. Jos man paliko didžiulį įspūdį – laukuose, su savo senu kryžiumi. Tokiose vietose būdamas jauti tautos stiprybę.“

Vida DIČIŪNAITĖ, savivaldybės Švietimo, kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėja: „Mūsų gyvenimo kelionė prasideda iš tam tikrų šaknų – gimtosios žemės, artimųjų aplinkos, draugų artumos. Ir nors vėliau vis tolstame ir tolstame nuo to ramybe paženklinto užutekio,  mes vis gręžiojamės ir gręžiojamės atgal, neretai begalėdami sugrįžti tik mintimis,  į ten, kur  jautėmės saugūs, mylimi, reikalingi. Ir galbūt dėl tokių dvasiškai stiprių saitų, dėl, anot Marcelijaus Martinaičio, pirmųjų patyrimų, kurie lieka artimiausi ir niekuo nepakeičiami, visų mūsų nelengvų gyvenimiškųjų klajonių (Mes tolstam nuo namų/ visuos peronuos lyja, – Sigitas Geda) pabaigoje viliamės sugrįšią į tą patį saugų krantą. Nujausdami, kad pareinam amžinai. Tarp savų. Su amžinybės šviesa. Ir atmintimi tų, kurie ateis po mūsų.“

-ANYKŠTA