Bronės Buivydaitės muziejaus nuotr.
1984 metų sausio 29-ąją, būdama 89-erių, mirė pedagogė, poetė, rašytoja Bronė Buivydaitė, slapyvardžiu Tyrų Duktė.
B. Buivydaitė gimė 1895 metais Svėdasuose, nuo 1900 metų gyveno Anykščiuose. 1913–1915 metais su pagyrimu baigė Utenos keturklasės mokyklos 3 ir 4 klases.
Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, kur 1915–1918 metais baigė sidabro medaliu lietuvių gimnazijos 8 klases, įgydama teisę studijuoti aukštojoje mokykloje. Voroneže jos mokytoja buvo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, paskatinusi domėtis vaikų teatru ir kurti pjeses vaikams.
Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, tačiau neturėdama lėšų toliau studijuoti 1918–1920 metais mokė lietuvių kalbos Skuodo progimnazijoje, 1920–1925 metais – Veiverių vidurinėje mokykloje. 1925–1934 metais mokytojavo Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur subūrė dramos mėgėjų būrelį, režisavo apie 10 sceninių pastatymų. 1930-aisiais Panevėžyje B. Buivydaitė įsteigė Vaikų teatro draugijos skyrių.
1934 metais B. Buivydaitė paliko pedagoginį darbą ir užsiėmė vien kūrybinės veikla, kuri buvo produktyviausia iki 1940 metų. Po Antrojo pasaulinio karo iki 1948-ųjų ji mokytojavo Alytuje. Buvo priversta mesti darbą mokykloje ir slapstytis nuo tremties, nes buvo areštuotas ir ištremtas į Rusijos lagerį Karelijoje jos vyras. 1948 metais visam laikui grįžo į gimtuosius Anykščius, kur slėpėsi pas pažįstamus, slaugė sunkiai sergančią motiną. Karo ir pokario išgyvenimai pakirto sveikatą. Apie 1960 metais ėmė silpti regėjimas, kurio visiškai neteko 1980-aisiais. Paskutiniuosius kūrinius parašė diktuodama savo sekretorei Rozalijai Klimašauskaitei, kurią nuo 1971 metais skyrė Aklųjų draugija. Iki paskutinių gyvenimo dienų dirbo.
Nuo 1957 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.
1927–1967 metais buvo ištekėjusi už pedagogo Juozo Mičiulio. Palaidota Anykščių senosiose kapinėse šalia artimųjų. Kapą ženklina paminklinis akmuo su portretiniu bareljefu ir epitafija: „Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą“.
