Čiuožėjai ant Alaušo ledo

Prieš daugelį metų, tarpukariu, šviesiais žiemos šventadieniais iščiuoždavo jauni svėdasiškiai ant Alaušo ežero ledo. Ir ne bet kuo, o pirktinėmis geriausių pasaulio kompanijų gamybos pačiūžomis.
Taisyklė, kad žiemai reikalingas ne tik puikus, dažnai brangaus kailio apykakle, paltas, bet ir pačiūžos. Nors ir nepigiai jos kainavo, bet kiekvienas žiemos sportą mėgstantis, bičiulių draugėje smagiai pasiausti norintis, stengdavosi žūt būt pačiūžas nusipirkti.

Skubėdavo, kas pirmasis iščiuoš ant skaidraus (kaip per stiklą matydavosi paslaptingas gelmių pasaulis) ir labai tvirto pirmojo ledo. Po to ledas storėdavo, tačiau apsimindavo sniegu, apsimurzindavo, bet vyrukai greitai pravalydavo patogesniam pasičiuožinėjimui didesnį plotą ir čiuožyklą paruošdavo.
Jau vyresni jaunuoliai į čiuožyklą rinkdavosi, nes nepigiai kainavusias užsienines pačiūžas ne kiekvienas valiojo įsigyti.

Štai žurnalo „Sportas“ 1926 m. Nr. 45 suradau žinutę, kad laikinojoje sostinėje Kaune trūksta vis populiarėjančio „hockey“ – ledo ritulio žaidimo inventoriaus, užsisakius per tai pardavinėjančią kompaniją „Trinkovskis ir Aris“, tenka laukti pusantro mėnesio. Nors specialios pačiūžos kainuoja 40–50, o lazdos – 10–15 litų.
Žinia, kad puikiausias, geriausių firmų gamybos pačiūžas turėjo kelios dešimtys miestelio ir apylinkių gyventojų. Žinoma, dažniausiai susirinkdavo į didesnį būrį šventadienių popietėmis. Išliko keletas nuostabių nuotraukų, vieną jų panaudojau išleisdamas žieminį atviruką pasveikinimui iš Svėdasų pasiųsti.
Beveik tuo pat metu suradau svėdasiškiuose iš anų laikų užsilikusias puikiausias pačiūžas. Jas kadaise įsigijo svėdasiškis batsiuvys Juozas Baskutis, ne taip seniai dar naudojo – vis dar pasičiuožinėdavo ant Alaušo jo sūnus Rimantas, o nūnai jos pateko į auksinį būsimo Svėdasų muziejaus fondą.

Kaip pavyko išsaugoti? O gi pasirodo tris berniukus auginusios šeimos vyras savo atžaloms smetoninėmis pačiūžomis leisdavo pasivažinėti tik ypatingomis progomis. Kasdienai nupirko jiems paprastesnes. Rimantas prisiminė, kad jis čiuožinėdavęs su smarkiai užriestomis nosimis rusiškomis, prie batų tvirtinamomis pačiūžomis „Sneguročka“. Jos niekada neatšipdavo – čiuožinėdavo ne tik ant ežero, bet ir vogčiomis prisikabinę prie rogių ar važelio, arkliuko traukiamų iš miestelio.
O veik šimtmečio senumo istorinės pačiūžos „Hudora“ žvilga pirmaprade kokybe. Prie batų tvirtinama tvirtai: į kulną įleidžiama metalinė detalė skylute, į kurią įspaudžiama ant pačiūžos esantis metalinis pirštas. Ant priekinės pado dalies prikniedytas metalinis pirštas tvirtai įspaudžiamas į pačiūžoje esančią skylutę. Papildomai pačiūža dar prispaudžiama prie bato iš šonų veržlėmis, prisukamomis firminiu raktu.

Pasidomėjus paaiškėjo, kad kompanija „Hudora“ sukurta Hugo Dornseifo 1919 metais Vokietijoje, pačiūžų gamyboje pritaikė daug patobulinimų, taip pat ėmė gaminti riedučius. Nūnai tos pačios šeimos tebevaldoma gamykla iki šiolei tebeveikia Erkreth mieste prie Diuseldorfo ir tebegamina puikiausias pačiūžas, kurios yra populiarios, patogiausios tarp NHL ir kitų ledo ritulio lygų žaidėjų. Jau tarpukariu tai tapo masine pramoga, kuri greitai po karo ir vėl atsigavo. Tačiau atsiradus pigesnių pačiūžų, čiuožinėjimasis tapo ne brandžių jaunuolių, bet pirmiausia paaugliška pramoga. Tačiau pačiūžos, manyčiau, tapo labiausiai reikalingos išpopuliarėjusio ledo ritulio aistra užsikrėtusiems berniūkščiams, nors daug kas, o gal net ir daugelis, žaisdavo ir smagiai ledu lakstydavo.
Nūnai jokių čiuožyklų ir čiuožėjų ant Svėdasų ežerų veik nematyti. Nebent kartais kokį plotelį ledo nusivalo ir kartu su visa šeima pasivažinėti išvažiuoja turizmo sodybos „Drambliukas“ šeimininkas Arvydas Kilius su šeimyna ar dar vienas kitas svėdasiškis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas