Daugumai aplankiusiųjų memorialinę Didžiulių sodybą Griežionėlėse, susidomėjusių čia gyvenusių šviesuolių veikla, parūpsta aplankyti ir jų amžino poilsio vietą, esančią už kilometro nuo sodybos, arčiau vieškelio Andrioniškis–Viešintos. Kadaise šiuo, dabar padengtu asfaltu vieškeliu riedėjo medinašiai vežimai, žingsniavo knygnešiai, gabendami uždraustą lietuvišką spaudą jos platintojams Stanislovui ir Liudvikai Didžiuliams. Šiandien čionai pravažiuojantiems iš tolo matoma dešinėje pavieškelės pusėje tvora aptverta iškilni Padvarninkų senkapių kalvelė, aukštas antkapinis paminklas, medinis kryžius.
Pirmoji lietuvių moteris prozininkė, varpininkė, švietėja, knygnešių rėmėja Liudvika Didžiulienė–Žmona mirė eidama 70–uosius metus 1925–ųjų spalio 25 dieną. Artimieji įvykdė jos valią: buvo palaidota Padvarninkų senkapių kalnelyje, davė žinią Juozui Tumui–Vaižgantui, kuris atvyko į laidotuves, pašventino kalvelę, kapo duobę, pasakė kalbą, išvardindamas velionės nuopelnus kultūrai, lietuvių visuomenei.
Praėjus penkioms dienoms po Liudvikos Didžiulienės–Žmonos mirties dienraštyje „Lietuva“ pasirodė Juozo Tumo–Vaižganto straipsnis, kur autorius plačiai apžvelgė velionės nueitą gyvenimo kelią ir veiklą, šios publikacijos pabaigoje rašė: „… Liudvika Didžiulienė šių metų spalio 25 dieną mirė, priėmus Šventus Sakramentus ir mano bei Andrioniškio klebono J.Kazakevičiaus X 27 d. palaidota ten pat aukštuose senkapiuose, iš kur reginys per 20 kilometrų aplinkui, vieta – poetingiausia Lietuvoje, kaip tik atatinkama didžiai Lietuvos mylėtojai ir jos darbininkei“.
Vaižgantas prie šio straipsnio pridėjo su savo komentarais Liudvikos Didžiulienės išsamų paskelbtų ir dar nespausdintų bei nebaigtų darbų sąrašą. Jis tęsėjo Liudvikai duotą pažadą. Praėjus mėnesiui dienraštyje „Lietuva“ buvo pradėti spausdinti Didžiulienės atsiminimai, kitais metais šiuos memuarus išleido Spaudos fondas.
Liudvikos Didžiulienės–Žmonos mirties metinių proga dienraščio „Lietuva“ savaitiniame priede „Iliustruotoji Lietuva” buvo išspausdinta velionės dukters Vandos atsiminimai „Eglė – Žalčių Karalienė…“, kur vaizdžiai ir emocingai atkuriamas brangios Momutės paveikslas.
Praėjus pusantrų metų nuo Liudvikos mirties, taip ir neatgavęs Sibiro tremtyje prarastos sveikatos, netgi kalbos, ilgai liegęs, dukters Onos nukaršintas mirė Stanislovas Didžiulis. Išėjo iš gyvenimo bibliografas, tautosakininkas, knygnešių rėmėjas ir uždraustos lietuviškos spaudos platintojas. Ir jis amžino poilsio atgulė Padvarninkų kalnelyje, greta žmonos.
Iš Krymo grįžusi į Lietuvą ir pradėjusi dirbti Panevėžyje Didžiulių duktė Vanda susipažino su pradėjusia garsėti poete Salomėja Nėrimi, per ją ir su buvusiu Gabrielės Petkevičaitės–Bitės globotiniu skulptoriumi Bernardu Buču. Vanda priprašė jį sukurti antkapinius paminklus savo tėvų Liudvikos Didžiulienės ir Stanislovo Didžiulio kapams. Netrukus ant Padvarninkų kalnelio atsirado iš betono išlieti paminklai – ant Stanislovo Didžiulio kapo vaizduojantis nulaužto ąžuolo kamieną su įrašytu Jurgio Zauerveino eilėraščio „Lietuvninkai mes esame gimę“ posmeliu. Ant Liudvikos Didžiulienės kapo iškilo net 6,5 m aukščio paminklas, papuoštas ritmiškai pasikartojančiu augaliniu ornamentu, su rozetės pavidalo viršūne, ornamente įkomponuotas bronzinis velionės bareljefas. Postamente įrašas: „Ilsėkis brangioji, geriausioji mūsų motinėle, tiek kančių ir vargo patyrusi per savo amžių. Tavo vaikai“ (Apie Liudvikos Didžiulienės–Žmonos nueitą gyvenimo kelią, veiklą, tautinę savimonę, krikščionišką, moralę yra parašyta ir 2004 metais išleista knyga „Kaip lašas mariose…“) Postamente skaitome ir pačios Liudvikos Didžiulienės žodžius: „Džiaugiuosi, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti. Tai nedaug, tai kaip lašas mariose… Bet jeigu kiekvienas nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui, tai jau būtų daug lengviau gyventi…“
Didžiulių kaimynas Jonas Šaučiūnas vedė Liudvikos Didžiulienės seserį Eleną. Jis, anot Didžiulienės, buvo „ištikimiausias Stanislovo Didžiulio paštininkas“. Jonas iš Didžiulių slėptuvės draudžiamą lietuvišką spaudą pristatydavo patikimiems asmenims į Anykščius, Kurklius, Kavarską, Kupiškį, Taujėnus. Neišvengė arešto ir Jonas Šaučiūnas, kalėjime praleidęs kelis mėnesius, tenai kankintas, grįžo pasilpusios sveikatos, beveik kurčias. 1919 – 1920 metais jis buvo vienas iš savivaldos kūrėjų Andrioniškio apylinkėse. Nepriklausomos Lietuvos metais garsėjo kaip bibliofilas, sukaupė turtingą biblioteką, prenumeravo ir skaitė daug spaudos leidinių.
Šaučiūnai liko Didžiulių kaimynais ir po mirties, taip pat laidojosi Padvarninkų senkapiuose. Ant šeimos kapą ženklinusios granito plokštės iki 2011 metų buvo įrašas: „Knygnešys Jonas Šaučiūnas (1870 – 1944). Jisai tautos žodį į Lietuvą nešė“. Giminaičiams pertvarkius kapą, pastatyta akmens plokštė, metalinėmis raidėmis užrašyta: „Knygnešys Jonas Šaučiūnas 1870 – 1944. Elena Nitaitė – Šaučiūnienė 1870 – 1933. Marija Šaučiūnaitė – Dilienė 1900 – 1984. Greta Dilių vyrijos kapas: Juozas Dilys (1896 – 1941), Vilius Dilys (1931 – 1944), Juozas Dilys ( 1920 -1990). Šiemet Padvarninkų senkapyje atsirado naujas Šaučiūnų–Dilių giminės kapas, juodo granito plokštėje pavaizduotas lėktuvas, moters portretas ir užrašas „1949 m. lakūnė Danutė Dilytė 1930 02 25 – 2012 05 17“ .
Yra Padvarninkų kapinėse ir kenotafas – simbolinis paminklas, skirtas pagerbti mirusįjį, kurio kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma. Kenotafas Padvarninkuose (skulptorius Jonas Vasilevičius) yra skirtas Didžiulių dukters, gydytojos, poetės, visuomenininkės Vandos Didžiulytės ir anūko, Antano Didžiulio sūnaus penkiolikamečio Liudo Didžiulio atminimui. Jų vardai, pavardės, gimimo ir mirties datos, bareljefas liudija, kad jų seniai jau nebėra tarp gyvųjų, jiems buvo lemta žūti tais baisiais žudynių ir pervartų metais. Vanda Didžiulytė–Albrechtienė buvo sušaudyta kartu su žydais Kaizerlingo miške, palaidota masiniame aukų kape. Liudo Didžiulio, taip pat žuvusio nuo kulkų, palaidojimo vieta nežinoma. Tad artimieji padeda gėlių, uždega žvakeles ant šito simbolinio kapo Padvarninkuose.
1989 metais ant Padvarninkų senkapių buvo pastatytas didelis, dailus medinis tautodailininko Povilo Bugailiškio sukurtas kryžius, kad ženklintų kapinių vietą, laimintų išėjusius į Amžinybę. Vietiniai senoliai yra pasakoję, jog virš Padvarninkų senkapių kartais naktimis matę baltus šešėlius. Gal ten vaikšto trumpam sugrįžę iš Anapus į savo tėviškę čia palaidotųjų vėlės?..
