Pavasario polaidis: kodėl verta pasitikrinti šulinių ir gręžinių vandens kokybę

Pavasarį, tirpstant sniegui, padidėja rizika įvairios kilmės paviršiniams teršalams patekti į gruntinius vandenis ir šulinius. Todėl šiuo laikotarpiu svarbu įvertinti geriamojo vandens kokybę, ypač jei vanduo naudojamas iš individualių šulinių ar gręžinių.

Šiemet žiema buvo snieginga, todėl pavasarį paviršinio vandens susidarė daugiau nei įprastai. Dėl ledo sangrūdų kai kuriose upėse buvo užlietos pakrančių teritorijos, pievos ir kiemai. Tokiomis sąlygomis teršalai lengvai nuplaunami nuo dirvožemio paviršiaus ir patenka į gruntinius vandenis.

Kokie teršalai dažniausiai patenka į vandenį

Polaidžio metu į geriamąjį vandenį dažniausiai patenka mikrobiologiniai teršalai (pavyzdžiui, bakterijos iš gyvūnų ar žmonių fekalijų), iš tręšiamų laukų ar mėšlo – nitratai ir nitritai, taip pat įvairios organinės medžiagos ir kiti cheminiai junginiai.

Kaip pažymi Lietuvos geologijos tarnybos laboratorijos vedėja Julita Šiuipienė, vandens kokybės pokyčiai ne visada pastebimi plika akimi: „Vanduo gali atrodyti skaidrus, neturėti kvapo ar neįprasto skonio, bet jame gali būti padidėję tam tikrų medžiagų kiekiai. Todėl patikimiausias būdas įvertinti vandens saugumą yra laboratoriniai tyrimai.“

Kodėl šuliniai yra pažeidžiamesni

Pasak J. Šiuipienės, šulinių vanduo Lietuvoje dažnai yra pažeidžiamas. Skaičiuojama, kad apie 70 proc. šulinių gali būti užteršti nitratais ar nitritais. Tai siejama su istoriniu jų įrengimu: sovietmečiu šuliniai neretai būdavo kasami arti ūkinių pastatų, kuriuose laikyti gyvuliai, o aplinkiniai laukai buvo intensyviai tręšiami.

Šulinys – tai įrenginys, skirtas vandeniui gauti iš požeminių vandeningų sluoksnių. Paprastai jis įrengiamas pirmojoje vandeningoje zonoje – iškasama arba išgręžiama vertikali anga, ji sutvirtinama betoniniais žiedais ar rentiniu ir uždengiama dangčiu, kad į vidų nepatektų paviršiniai teršalai. Dėl palyginti nedidelio gylio šuliniai yra jautresni paviršinei taršai nei gilesni gręžiniai.

Iš kur atsiranda cheminė tarša

Pagrindiniai nitratų, nitritų, amonio ir fosfatų šaltiniai yra žemės ūkio trąšos, mėšlas, pūvančios augalinės ar gyvūninės liekanos, taip pat netinkamai įrengtos ar prižiūrimos nuotekų sistemos. Šios medžiagos su vandeniu infiltruojasi į gruntą ir gali pasiekti šulinių ar negilių gręžinių vandenį.

Kad rizika užteršti vandenį būtų kuo mažesnė, rekomenduojama apie 20 m spinduliu nuo šulinio nevykdyti veiklos, galinčios užteršti vandenį: neplauti automobilių, negirdyti gyvulių, neskalauti skalbinių ar nenaudoti didesnių kiekių buitinių chemikalų.

Vandens sudėtį lemia ir geologija

Kai kuriose Lietuvos vietovėse požeminio vandens sudėtį lemia ir natūralios geologinės sąlygos. Pavyzdžiui, Biržų ir Pasvalio regione, kur paplitusios gipsingos nuogulos, formuojasi sulfatinis požeminis vanduo. Sulfatų šaltiniai gali būti tiek natūralūs (uolienos, pavyzdžiui, gipsas), tiek susiję su žmogaus veikla – nuotekomis, trąšomis ar kitokia tarša. Jei sulfatų koncentracija vandenyje siekia 250–500 mg/l, vanduo gali įgauti kartoką prieskonį.

Kaip tinkamai paimti vandens mėginį

Skirtingi metų laikai taip pat veikia gruntinio vandens cheminę sudėtį, todėl vandenį rekomenduojama išsitirti bent kartą per metus, geriausia pavasarį ar rudenį. „Jei pastebima, kad pasikeitė vandens skonis, kvapas ar spalva, pakito vandens lygis, reikėtų atlikti papildomus tyrimus“, – sako J. Šiuipienė.

Kita vertus, kai kurie junginiai vandenyje neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos, todėl jų buvimą galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais.

Gyventojai, nusprendę išsitirti vandenį, turėtų žinoti, kad geriamojo vandens mėginius laboratoriniams tyrimams svarbu paimti tinkamai:
•Daugumai cheminių tyrimų pakanka 1–1,5 litro talpos plastikinio butelio nuo geriamojo vandens, prieš tai praskalauto tiriamu vandeniu.
• Jei mėginys imamas iš čiaupo, prieš imant mėginį rekomenduojama leisti vandeniui kelias minutes nubėgti.
• Butelis turi būti pripildytas iki pat kaklelio, sandariai užsuktas ir iki pristatymo laikomas šaldytuve.

Pavasaris – metas, kai verta įvertinti šulinių ir gręžinių vandens kokybę ir įsitikinti, kad naudojamas vanduo yra saugus.