Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos žygeiviai ant geležinkelio tilto arkos.
Praėjusio trečiadienio rytą su keturiomis dešimtimis Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos ketvirtokų, trečiokų bei penktokų, jų mokytojomis leidomės į Tėvynės pažinimo žygį Anykščių miesto įdomybėms surasti ir jas pažinti. Tiltai, upė, maži upeliai, pakrančių takai, užtvankos, kriokliai, akmenys, anykštėniški tuneliai ir kitos įdomybės išsidriekė į septynių kilometrų, juokais – „kovos metrų“, atkarpą.
Saulėta, džiugus rytas. Pasirengimas, kuomet mokytojos Rūta Meliūnienė, Ingrida Beleckienė ir Eglė Juchnevičienė mokinukus surikiavo į darnias gretas. Juk veik visi mažyliai – sportinių būrelių nariai. Pradžioje – pažintis su legendine žygio vėliava, kaip jungties su jau gyvenusiais ir čia šiandien gyvenančiais simboliu. Raudonas šilkas, du elegantiški angelai, baltas, kalaviją iškėlęs ir žirgu skriejantis karys bei užrašas, primenantis, kad tėvynėje telpa visas pasaulis. Tad toks visuose žygiuose mane lydinčios Aukštaitijos vėliavos slėpinys. Ir ją šį kartą galėjo panešti kiekvienas to panorėjęs mokinukas. Daugelis su džiugia šypsena ir pasigėrėjimu: „Aš pirmą kartą nešu vėliavą…“
Smagiu tempu veik akimirksniu nužengėm iki pėsčiųjų tilto. Ten apie upę Šventąją kalbėjomės, su Anykščių miesto ir šio tilto globėjo Šv. Jono Nepomuko istorija susipažinome. Žemėlapiu naudotis mokėmės, į šiaurę, po to rytus žygiavome, ratą sukome. Žvelgėme į ant aukšto kalno stūksančią naują degalinę „Alauša“ ir jos vardo kilmę išsiaiškinome. Į akmenis upės tėkmėje žvelgėme, jiems vardus sugalvoti bandėme, Šaltupio upelio legendą prisiminėme. Ką įsakė Puntuko akmenį nešusio velnio bosas? Ir po geros valandėlės sutiktas tikras Stoties gatves „bosas“ – mažyti buldogą primenantis ir visiems labai patikęs šuniukas.
Kelyje vandens matavimo stotis, dar nuo 1927 metų Šventosios tėkmės stebėtojams ir tyrinėtojams tarnavusi, vyskupo Antano Baranausko tiltas, buvusio malūno vietoje šniokščianti užtvanka, pradžiuginusios sūpuoklės, Stoties gatvė ir jos senų medžių didybė, pakrančių takelio labirintai, tiltas per mažytę Valaukio upelaitę, paslaptingas gyvatvorių tunelis, dar vienas aukštų sienų tunelis ties arbatos „fabrikėliu“ ir Siauruko muziejumi. Išmanios slėpynės, plieninio geležinkelio tilto pėsčiųjų lieptas, „ateivio pėdsakai“, kairiojo kranto takas, tiltas per Anykštą, menų inkubatoriaus rūmai, 1938-aisiais sodintas Lietuvos ąžuolas, elegantiška arka išsilenkęs senojo vieškelio, nūnai į takelį susitraukusio, viadukas ir Anykštos slenksčiai. O jau tada – dar vienas Anykštos tiltas, naujutėlio Kalno gatvės asfalto išbandymas, didis noras nusipirkti ledų ar prie „Norfos“ pardavinėjamų braškių, maršas Kęstučio gatve, stabtelėjimas prie žydų kapų ir sugrįžimas į mokyklėlę. Be keliolikos minučių trys valandos, akimirksniu prabėgusios septynių kilometrų žavaus ir svarbaus pažinimo kelyje. Tikrai puikus, turiningas ir naudingas maršrutas susidėliojo. Tad užpatentuojam ir toliau žygiuojam.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
