Aiškių atsakymų trūkumas ir įsigalėję stereotipai apie „kitokių“ vaikų galimybes integruotis į visuomenę. Tokia aplinka Lietuvoje vyravo dar prieš daugiau nei 15 metų, kai Jurgitai Barkauskienei gimė sūnus, turintis Dauno sindromą. Nuo pat pradžių šeimai teko susidurti su iššūkiais, kurie gerokai viršijo įprastą tėvystės patirtį.
Tuo metu Lietuvoje informacijos apie Dauno sindromą buvo nedaug, o visuomenėje dominavo išankstinės nuostatos apie tokių vaikų gebėjimus ir ateities galimybes. Dažnai buvo manoma, kad jie negalės mokytis bendrojo ugdymo įstaigose ar visavertiškai dalyvauti visuomenėje.
Vis dėlto Jurgitos šeima pasirinko kitą kelią – ne susitaikyti su ribojančiomis nuostatomis, o ieškoti sprendimų. Jie aktyviai domėjosi užsienio patirtimis, sekė kitų šeimų istorijas ir anksti apsisprendė siekti, kad Matas augtų kuo įtraukesnėje aplinkoje. Ši patirtis šiandien leidžia aiškiai matyti – turint palaikymą, žinias ir bendradarbiavimą, įtraukusis ugdymas gali veikti ne kaip teorija, o kaip reali kasdienė praktika.
Pirmieji skirtumai: Lietuva ir užsienis
Kuomet Matui buvo septyneri mėnesiai, Jurgitos šeima išvyko gyventi į Belgiją. Skirtumas nuo to, kokia situacija buvo matyta Lietuvoje, ten buvo akivaizdus. Matas, dar visai mažas, trejų metų, pradėjo lankyti bendrojo ugdymo mokyklą, kur įtrauktis nebuvo išskirtinis atvejis – tai buvo įprasta sistemos dalis.
„Mato vyresnysis brolis lankė tą pačią mokyklą, gerai sutarėme su mokyklos administracija, o pati mokykla jau turėjo patirties ugdant vaikus, turinčius Dauno sindromą. Todėl Matą pakankamai lengvai priėmė į bendrojo ugdymo mokyklą. Daug bendradarbiavome su jo mokytoja ir padedančiais specialistais, kad Mato adaptacija ir įtrauktis mokykloje būtų kuo sklandesnė“, – prisimena Mato mama.
Kuomet Matui buvo penkeri, šeima grįžo į Lietuvą, kur vėl teko susidurti su kitokia realybe. Ieškant vaikui darželio, atsisakymai sekė vienas po kito – dažnai net neįvertinus vaiko galimybių.
„Pakakdavo pasakyti diagnozę, ir pokalbis baigdavosi. Argumentai būdavo įvairūs – nuo sąlygų trūkumo iki baimės dėl kitų tėvų reakcijos“, – sako ji.
Įdėjus daug pastangų, Matą galiausiai priėmė vienas iš privačių darželių. Vis dėlto Lietuvoje šeima neužsibuvo – netrukus išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), Niujorką.
„JAV Matas be jokių kliūčių buvo priimtas į bendrojo ugdymo mokyklą, iš karto pradėjo mokytis trečioje klasėje, gavo visą reikalingą pagalbą ir pagal individualizuotą programą baigė pradinį ugdymą“, – prisimena Mato mama.
Dar kartą sugrįžus – visai kitokia realybė
Kurį laiką pagyvenę JAV, kur Matas taip pat be jokių kliūčių buvo integruotas į bendrojo ugdymo sistemą, šiam baigus penkias klases, jie dar kartą grįžo į Lietuvą. Šįkart sugrįžimas buvo visai kitoks – šeima liko maloniai nustebinta.
„Viskas vyko daug paprasčiau nei prieš kelerius metus – pateikėme prašymą mokykloms per centralizuotą savivaldybės sistemą ir gavome vietą pačioje pirmoje mokykloje. Be papildomų įtikinėjimų ar kovos dėl priėmimo“, – džiugiai prisimena Jurgita.
Šiuo metu Matas mokosi aštuntoje klasėje vienoje Vilniaus progimnazijoje, kurią lanko jau ketverius metus. Šeima sako, kad per tą laiką mokyklos bendruomenė išmoko jį pažinti – mokytojai ir administracija supranta jo poreikius, o klasės draugai jį priima kaip savą.
Jam užtikrinama reikalinga pagalba – dalyje pamokų padeda mokytojo asistentas, taip pat dirba specialistai. Dauguma dalykų pritaikyti individualiai, tačiau dalyje veiklų Matas dalyvauja kartu su visa klase.
„Didžiausias pokytis – Mato savarankiškumas ir pasitikėjimas savimi. Jis jau pats važiuoja viešuoju transportu į gimnastiką, mokykloje turi įvairių pareigų, įsitraukia į veiklas. Labai svarbu, kad jam taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir visiems – tai jam suteikia pasitikėjimo“, – sako ji.
Įtrauktis – nauda visai klasei, svarbu tik įveikti iššūkius
Ukmergės „Ryto“ ugdymo centro direktorė Agnė Talalienė atkreipia dėmesį, kad įtraukusis ugdymas svarbus ne tik vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, bet ir visai mokyklos bendruomenei.
„Labai svarbu, kad vaikai su skirtingais poreikiais mokytųsi kartu, nes mokykla yra ne tik žinių, bet ir socialinio gyvenimo vieta. Vaikai mokosi vieni iš kitų – empatijos, priėmimo, bendradarbiavimo. Praktikoje matome, kad įtrauktis padeda ne tik specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams, bet ir visai klasei – vaikai tampa tolerantiškesni, geriau supranta skirtumus, stiprėja bendruomeniškumas“, – sako ji.
Vis dėlto, pasak specialistės, svarbu suprasti, kad įtrauktis ne visada vyksta iš karto sklandžiai – tam reFikia laiko, nuoseklaus darbo, visos bendruomenės ir tėvų pastangų.
„Didžiausi iššūkiai – mokytojų pasirengimas, laiko trūkumas ir dideli mokinių poreikių skirtumai klasėje. Taip pat labai svarbus emocinis aspektas – mokytojai dažnai jaučiasi vieni spręsdami sudėtingas situacijas. Sprendimai nėra sudėtingi – reikia stiprinti komandą mokyklose, organizuoti daugiau praktinių mokymų, suteikti galimybes nuolatinėms konsultacijoms“, – sako ji.
Specialistė pabrėžia, kad, kaip ir kiekvienoje situacijoje, svarbiausia nebijoti kalbėtis ir bendradarbiauti.
„Reikia pradėti nuo požiūrio, kad įtrauktis nėra tik dokumentai ar metodikos – tai mūsų gebėjimas priimti kiekvieną vaiką. Mokykloms svarbu dirbti komandoje, nebijoti prašyti pagalbos, o tėvams – bendradarbiauti su mokykla ir specialistais. Maži kasdieniai sprendimai klasėje bei ugdymo įstaigoje dažnai daro didžiausią pokytį“, – įsitikinusi ji.
Pagalba yra arčiau nei atrodo
Pasak specialistės, vien Ukmergės rajone veikia ne viena tėvams ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams padėti galinti institucija: Ukmergės švietimo pagalbos tarnyba, Ukmergės ligoninės vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos skyrius, Ukmergės „Ryto“ ugdymo centro konsultavimo skyrius.
Kaip pasakoja A. Talalienė, jos vadovaujamas Ukmergės „Ryto“ ugdymo centras padeda ugdymo įstaigoms praktiškai įgyvendinti specialistų rekomendacijas, pritaikyti ugdymo procesą ir užtikrinti, kad kiekvienas vaikas gautų jo poreikius atitinkančią pagalbą. Konsultacijos teikiamos ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas vykdančioms mokykloms.
„Mes konsultuojame dėl vaikų, turinčių įvairiapusių raidos, intelekto, mokymosi sutrikimų ar kitų ugdymosi sunkumų. Pagalba teikiama ne tik pačiam vaikui, bet ir jo aplinkai – mokytojams, švietimo pagalbos specialistams, mokytojų padėjėjams ir tėvams. Toks bendradarbiavimas padeda geriau suprasti vaiko poreikius, parinkti veiksmingus ugdymo būdus ir nuosekliai taikyti pagalbą tiek ugdymo įstaigoje, tiek namuose“, – pasakoja ji.
Ukmergės „Ryto“ ugdymo centro direktorė priduria, kad konsultavimo formos yra įvairios: mobiliosios konsultacijos, kai specialistai vyksta į ugdymo įstaigas, trumpalaikės konsultacijos centre, kai reikalinga tikslinga specialistų pagalba, taip pat nuotolinės konsultacijos, leidžiančios greitai reaguoti į iškilusius klausimus. Tokios formos suteikia galimybę pagalbą teikti lanksčiai ir prieinamai.
„Pagalba specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams yra efektyviausia tada, kai bendradarbiauja kelios grandys: mokykla, specialistai, tėvai ir pagalbą teikiančios institucijos. Mūsų įstaiga prisideda prie šio proceso ne tik konsultuodama, bet ir padėdama praktiškai kurti įtraukesnę, vaikui palankią ugdymo aplinką“, – sako A. Talalienė.
Jurgitos ir Mato istorija bei specialistų įžvalgos rodo paprastą dalyką – įtraukusis ugdymas veikia tada, kai atsiranda ne tik sprendimai, bet ir noras bendradarbiauti. Būtent tai šiandien vis dažniau keičia vaikų ir jų šeimų kasdienybę Lietuvoje.
