Trapus grožis gamtoje ir žmogaus sieloje

Jau greitai sueis pusė metų nuo rašytojo, publicisto, poeto, vertėjo Vygando Račkaičio mirties.

Vygandas suprato, kad laimę ir džiaugsmą suteikia kūryba. Tik reikėjo, kad koks autoritetą turintis žmogus paskatintų ir pripažintų jo talentą.
Tuo žmogum tapo J. Biliūno vidurinės mokyklos literatūros mokytojas Vaclovas Bražėnas.
Kai pasirodė jo etiudų romanas „Devynžiedė“, jis pasakė:
„Vygando Račkaičio etiudai – tai įstabi giesmė apie trapų grožį gamtoje ir žmogaus sieloje. Turėsi atidžiai įsiskaityti, gal net ne vieną sykį– šiems tekstams, reikės atitinkamos būsenos, kad jie suskambėtų tavyje.
Kuo besižavėtų, ką bevaizduotų autorius – giedrą pavasarį, purviną rudenį ar baimę įvarančią pūgą – tarp eilučių nuolat jauti, kad rašytojui gražu visos gyvybės apraiškos, visoks gamtos siausmas, nuolatinis gyvybės plastėjimas, spalvų mirgėjimas ir žaižaravimas, balsų klegesys, formų judėjimas. Ir visa tai pasakojama tokia sodria kalba, kai kiekvienas žodis juvelyriškai tiksliai gula į sakinį ir sušvinta tokia spalva ar atspalviu, kuris vaizdą daro gyvą ir plastišką‘‘.
Aš džiaugiausi Vygandu. Dabar vaikštome į visus renginius, džiaugiamės naujomis knygomis. Rajono laikraščio redakcijoje nebedirbam.
Leidžiam moksleiviams katalikišką „Kregždutę“ ir almanachą „Anykščiai. Krašto kultūros istorijos puslapiai“.
Tais metais mus mylėjo Anykščių bibliotekininkės. Pristatydavo naujas mūsų knygas. O Audronė Berezauskienė sugalvojo apie mus išleisti knygą didingu, įpareigojančiu pavadinimu „Anykščių dvasios saugotojai‘‘. Iš laikraščių, žurnalų surinko apie mus parašytus straipsnius ir sudėjo į šią knygelę.

Almanachas „Anykščiai. Krašto kultūros istorijos puslapiai“ iš pradžių ėjo kas pusmetį, pamažu vis retėjo ir, išleidus dvidešimt numerių, užgeso. Nors leidėjams užteko dvasios tvirtybės, nors leidinys atrodė ir elegantiškas, ir pakankamo mokslinio lygio, tik neatsirado jį globojančios turtingesnės rankos.
Toks pat likimas ištiko ir jų leidžiamą „Kregždutę“, kuriai piešinius piešė dailininkai Skaidrė Račkaitytė ir Robertas Breskus. Tikėjome, kad laikraštukas atvers vaikų akis į pasaulio grožį, pažadins jų širdyje gerumą ir meilę gimtinei, atjautą ir žmogui, ir paukščiui, ir kitokiai gyvybei. Tikėjome, kad jaunimas galėtų atsilaikyti prieš viską šluojantį nihilizmą ir madingais rūbais besirėdančią žmogaus ubagystę. Užgeso ir šitas Anykščių krašto žiburėlis, aštuoniolika metų švietęs visos Lietuvos vaikams.
Pablogėjo Vygando sveikata. Paaštrėjo parkinsonas ir kitos ligos. Gydytojai liepia operuoti širdį.
Operacija pasisekė, operavo profesorius Uždavinys, prabėgo dienos sanatorijoj. Prieš operaciją leidyklai buvo atiduota jo sukurtų impresijų knygelė „O saule žeme…“ Į ligoninės palatą jam atnešiau knygelės korektūrą. Perskaitę žavėjosi išsilavinę palatos draugai, tai Vygandui suteikė teigiamų emocijų. Pasveikęs vėl rašė naujas knygeles. Išėjo poezijos knygelė „Nuo rudens lig rudens“. Po poros metų vaikystės prisiminimai „Mano Gulbiniškiai“, dukros Skaidrės piešiniais iliustruota miniatiūrų knygelė „Palauk, žeme“.
Vygandas paliko 15 savo poezijos, haikų , miniatiūrų, lyrinės prozos knygų, neskaitant tų, kurias rašėme dviese. Dviese mes parašėme ir išleidome 16 knygų.
Draugavome su medžio drožėju Jonu Tvardausku. Iš pradžių ką mes parašydavom apie J. Biliūną, jo šeimą, drožėjas pavaizduodavo drožiniuose, kurie buvo pakabinti Biliūno muziejuje.
Latavoj Vygandą aplankė Andrioniškio klebonas Ričardas Banys. Klebonas džiaugėsi, kad susipažino su „Kregždutės‘‘ leidėjais. Šį laikraštuką jis labai vertino.
Vygandą palydėjo Latavos ir Anykščių kaimynai, draugai, giminės, labai džiaugiausi, kad į laidotuves atvažiavo iš Molėtų rajono runioniečiai, kuriuos mes su Vygandu ir svečiais esame ne kartą lankę.

Milda Telksnytė