Metalistas, tapęs karate meistru

Anykštėnas, A. Vienuolio progimnazijos mokytojas, karate sporto klubo „Takas“ vienas iš įkūrėjų ir treneris, 46-erių Eugenijus Šilaika yra kyokushin karate juodojo diržo penkto dano meistras. Lietuvoje yra tik keli tokį lygį pasiekę karatistai. E. Šilaika yra tarptautinės kategorijos karate teisėjas, kviečiamas teisėjauti į didžiuosius karate turnyrus.
Vartant senus „Anykštos“ komplektus atradome, kad 1997-aisiais jis į mūsų laikraštį pateko ne kaip sportininkas, o kaip metalistas. O „Anykštai“ E. Šilaiką 1997-aiais kalbino jo bendraamžis Tomas Ivanauskas, kuris dabar yra diplomatas, Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele.

Pranas, Fečia, Mauša…

„Tikruoju vardu vadina tik tėvai“, – savo publikaciją 1997-aisiais apie E. Šilaiką pavadino T. Ivanauskas. Pasirodo, Eugenijus turėjo pravardę Pranas. Dabar jis kalbėdamas su „Anykšta“ šypsojosi, kad savo bičiuliams ir liko Pranu.
„Pas mane dabar draugas stato kondicionierius. Atvažiavo, sako – Pranai, tu gali būti laisvas, mes čia patys susitvarkysim“, – dėstė E. Šilaika. Beje, kondicionierius stato Fečia, kuris ir prilipdė pravardę.

„Važiuodavome autobusu į Jaros upę žvejoti. Vieną kartą Fečia pasakė – o tu, Pranai varysi? Ir prilipo. Toje pačioje „chebroje“ buvo ir Mauša“, – prisiminė treneris. Mauša – Tomas Miškinis, apie 2000-uosius buvęs Anykščių vyrų krepšinio komandos „Puntukas“ lyderis.

Metalo įrašė brolio draugai

Sunkioji muzika į E. Šilaikos gyvenimą atėjo per vyriausiąjį brolį Vidą. Šilaikos – trys broliai. Eugenijus – jauniausias. Vidurinis Egidijus – taip pat karatistas, A. Vienuolio progimnazijos direktorės pavaduotojas, o Vidas – kariškis, pulkininkas-leitenantas.
Pasak Eugenijaus, Vidas vaikystėje buvo protestuotojas, nenešiojo pionieriaus kaklaraiščio, paišė ant mokyklinio portfelio užsienio muzikos grupių ženklus ir panašiai. „Nusipirkau pirmą kasetę ir brolio draugų paprašiau įrašyti muzikos, jie nusijuokė ir įrašė kelias „Roxette“ dainas, „Metalica“ ir AC/DC. Klausydamas lakstydavau su teniso rakete po kambarį ir vaidinau, kad groju. Supratau, kad tranki muzika mane „veža“, paskui ir sportas. Polinkis į subkultūrą. Kai paaugau, su „chebra“ važinėjome po festivalius, nešiojau ilgus plaukus. Kai Anykščiuose prasidėjo sunkiosios muzikos festivaliai, buvo labai smagu. Niekada netikėjau, kad savo kieme festivalį turėsiu – sėdėdavau kieme pavėsinėje, kepdavau šašlykus ir klausydavau muzikos. Draugai ateidavo iš „Velnių“, aš jiems pakepdavau šašlykų. Jie grįžta į festivalį, o aš namie klausausi“, – pasakojo E. Šilaika.

Pirmasis treneris – Algirdas Ananka

O į karate jis nuėjo paskui brolį Egidijų. Eugenijus prisimena, kad iki Nepriklausomybės kūno rengyba irgi buvo subkultūra, vyrai eidavo į rūsius, kilnojo svarsčius.
„Mes, vaikai, pro langelį žiūrėdavome, ką jie ten daro. Kai kuriuos svarmenis ir jų susivirintus suoliukus ir dabar turiu. Matydavom, kaip jie svorius kilnoja, kaip boksuojasi. Ar buvo aišku, kad tai karate? Ne. Greičiau kažkokia pasipriešinimo forma. Vyrai norėjo sportuoti, norėjo kovoti. Kažkuriuo momentu Aleksandras Akatjevas pradėjo šitą veiklą legalizuoti, treniruoti karate.
Pas A. Akatjevą jau buvo aišku, kad tai karate. Bet aš ten nepatekau. Ten buvo vyrai.
Treneris Algirdas Ananka, toje pačioje A. Vienuolio progimnazijos salėje, kur aš jau daugelį metų pats vedu treniruotes, pradėjo rinkti grupę vaikų, ten pradėjau sportuoti. Pats treniravosi pas Aleksandą ir mus treniravo“, – apie sportininko kelio pradžią kalbėjo E. Šilaika.
A. Ananka – sunkiosios atletikos treneris, buvęs ir karate entuziastu.

Peilis nebūtinai pjaus tik duoną

Eugenijus vidurinės mokyklos atestatą gavo buvusioje Anykščių proftechninėje mokykloje ir prieš tuometiniame Kauno kūno kultūros institute baigdamas trenerio studijas tapo dar ir kvalifikuotu šaltkalviu.
Po studijų E. Šilaika grįžo į Anykščius ir jau daugiau nei 20 metų dirba mokykloje ir karate klube „Takas“ treniruoja anykštėnus.
Paklaustas, ar per tiek metų jis Lietuvai neparuošė ir banditų, karate meistras šyptelėjo, kad kovos menų įgūdžiai kaip peilis – galandi duonai pjauti, bet negali būti garantuotas, kad juo nebus žmogui įdurta.
„Gali būti. Nesakysiu pavardžių, bet duomenų tokių yra. Stengiausi iki paskutinių, kad baigtų dvylika klasių, visą laiką mokau siekti tikslo ir kad tikslas tik laiptelis, turi tais laipteliais kilti siekdamas vis naujo tikslo. Bet žinau ir jūsų minimų pavyzdžių. Kita vertus, visi žino, kad ir pats nebuvau šventas, ir dar klausimas ar čia man, kaip mokytojui, minusas“, – svarstė karate meistras.

Dukros pasuko tėvo pėdomis

Abi Eugenijaus dukros lanko karate treniruotes. „Kai pradėjau aukštame lygyje teisėjauti, labai daug važinėdavau, keliaudavau. Vasaromis po 2–3 savaites visa šeima būdavo kartu su manim, kai aš vesdavau stovyklas. Mergaitės matydavo daugybę žmonių baltais kimono, bėgančių į treniruotes, matė mane, kaip sportuoju. Matė mano pavyzdį. Man smagu, kad jos auga mylėdamos sportą ir būdamos labai komunikabilios. Manau, tai padės ir gyvenime. Beje, su vyresniąja dukra jau daug metų važiuojame į „Kilkim žaibu“ festivalius. Kai nuvažiuojame, ji būna su savo kompanija, aš su savo“, – kalbėjo E. Šilaika.

Politikai nebeatrodo „tūpais diedais“

Beje, „Anykštos“ interviu septyniolikmetis Eugenijus piktinosi politikais. „Aš negaliu apie politiką kalbėti, nes esu „tūpas“ šioje srityje. Bet aš kartais pasižiūriu diskusijų šou „prieštarauk“ ir ten pamatau tokių „tūpų diedų“, kad juos galėtų paprastas „lapūchas“ atėjęs pakeisti“, –1997-aisiais kalbėjo E. Šilaika.
Dabar į politikus karate meistras žiūri nuosaikiau. Jis sako, kad ir dabar kartais atrodo, jog dalis politikų yra kaip arkliai, kuriems šalia akių uždėtos apsaugos, kad matytų tik vagos priekį.
„Lapuchais“ nebevadinsiu… Kiekvienas turime savo požiūrį. Demokratija: ką žmonės išrinko, tą ir turime, kitaip eitume į chaosą. Jeigu pasitikėsime ir proto ribose toleruosime nekompetencijos požymius, manau, valstybė vis tiek nenukryps nuo bendro kurso ir eis savo keliu, teisingu keliu“, – apie politiką svarstė mokytojas.

Reikia žiūrėti į veidrodėlį…

Karatė juodo diržo penkto dano meistras E. Šilaika sako, kad gatvėje pasitikrinti savo gebėjimų nerūpi, tai galima padaryti sporto salėje. „Iš pasitikėjimo savimi atsiranda kitoks situacijų vertinimas ir kiti sprendimo būdai. Neslėpsiu, būna situacijų, kai tikrai rūpi „duoti į galvą“, bet žinai, kad yra telefonas, kuriuo gali paskambinti ir tarnybos, kurios ir be tavęs padarys tvarką. Čia gal kaip greitas važiavimas. Gal ir norėtųsi palėkti kaip Vokietijos autobanu, bet pasižiūri į veidrodėlį matai ant galinės sėdynės sėdinčių savo merginų akis…“ – palygino E. Šilaika.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas