Anykščių krašto partizanai. Iš kairės: Dūmas, Šiaurys ir Debesis.
Arklio muziejaus etnografinėje sodyboje Niūronyse įrengta partizanų slėptuvė, kurioje vyksta patriotiškumo bei pilietinio pasipriešinimo pamokos moksleiviams ir suaugusiems. Edukacinę erdvę aplankius ne taip jau lengva surasti slaptas duris, o po to nusileisti į išmaniai įrengtą slėptuvę.
Kadaise garsus Dzūkijos partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje rašė, kad vien patyrinėjus partizanų statytus bunkerius, įsigilinus į jų tipus, koks nors istorikas galėtų parašyti įdomiausią mokslinį darbą. Studiją, kuri būtų įdomi karybos istorija besidomintiems ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Anykščių krašto bunkeriai
Anykščių krašto, ypač Šimonių girios, bunkeriai pasižymėjo ilgais išėjimo tuneliais.
Vienas unikaliausių šalyje – Vorutos bunkeris netoli Andrioniškio – buvo įrengtas kasant šachtiniu būdu – į gelmes įsikasant nejudinant paviršiaus, žemes pašalinant per angų tunelius. Jis įrengtas vadovaujant Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalione tarnavusiam partizanui Baliui Žukauskui-Princui. Titaniškas darbas, kurį tęsė vis ilgindami atsarginio išėjimo tunelį, suplanuotą neįtikėtinai ilgą – net šimto metrų. Darbavosi tik naktimis, maišais išneštas žemes išbarstydavo dirvoje, pirmiausia statramsčiais sutvirtindavo lubas, po to lentomis įsiremdavo sienas.
Slėptuvėje glaudėsi Rytų Lietuvos karaliaus Mindaugo srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas su bendražygiais. Tokio požeminio prieglobsčio surasti neįmanoma, tačiau priešams nežmoniškai kankinant į nelaisvę patekusius partizanus, žinia apie jo vietą buvo išgauta ir bunkeris sunaikintas.
Mažesnėms partizanų grupėms slėptis daug paprasčiau įrengti prieglobsčiai, kurių angos išvesdavo tiesiai ant takelio arba miško kelelio. Kartais slėpdavosi išpešę erdves šieno ar šiaudų prėsluose, slėptuvių būdavę ir gyvenamose patalpose, labai rizikuojant šeimininkų saugumu, juk įkliuvus galėjo ir nušauti, ir areštuoti, net visą šeimą ištremti į Sibirą. Tokios slėptuvės galėjo būti tik labai nedidelės, jose trumpam galėdavo prisiglausti dažniausiai tik du ar trys partizanai.
Bunkerį muziejui padėjo įrengti šauliai
Legendinis pirmųjų Svėdasų apylinkių bei Šimonių girios partizanų vadas, jo tikrojo vardo taip ir nepavyko nustatyti, pasirinko pergalingo Žalgirio slapyvardį. Jis kautynėse su sovietine kariuomene žuvo labai anksti, jau 1945 metų rudenį Kūdrių pašilėje Butėnų kaime. Vienu metu tuo pačiu slapyvardžiu vadindavę ir Rytų Lietuvos partizanų srities vadą Joną Kimštą, kuris vėliau pasirinko Dėdės slapyvardį.
Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus administracijai ir Anykščių šauliams pasirūpinus, 2010 metais netoli Niūronių kapinaičių įrengtas panašus į pokario partizanų požeminę slėptuvę – bunkeris. Muziejininkai jame rengia pokario istorijos pažinimo edukacijas, kurias pavadino „Ir tada buvo Žalgiris“.
Bunkerio Niūronyse įrengimas buvo nelengvas uždavinys. Tokią slėptuvę pokario partizanai gebėdavo įrengti per naktį, o štai muziejininkai plušo visą savaitę.
Iškasta žemė arklio tempiamu vežimu nuvežta ant smiltėto keliuko ir išsklaidyta. Bunkerį surasti tiesiog neįmanoma, nors jame tilpdavo apie dvi dešimtys paauglių mokinukų. Tačiau dėl nepakankamo vėdinimo, nuolatinės drėgmės įsismelkė pelėsis ir galiausiai sudūlėjo ir įgriuvo bunkerio lubos.
Nors retokai pasitaikydavo norinčius susipažinti su pokario kovomis, tačiau aš smagiai vesdavau tas išskirtines programas. Pirmiausia kartu su muziejininku bendražygiu, juo dažniausiai būdavo Uosio slapyvardį pasirinkęs Mindaugas, pabelsdavome į trobos langą sutartu ritmu. Keliskart pastuksendavau tautinės dainos „Lietuviais esame mes gimę“ melodijos taktą. Taip įspėję apie savo viešnagę ir užėję į trobą jau surasdavome už stalų besėdintiems vaikams, suaugusiems apie politinę padėtį gerokai pašnekėjusį Gaspadorių ir ramybės išsiilgusią, padoriai tylią Gaspadinę. Tuomet jau imdavome savo legendas porinti mes. Apie šviesų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, šviesius ateities planus, kuriuos sugriovė okupantai. Į užstalę pakviesti, kartu srėbdavome kopūstienę, kąsdavome lašinių, sūrio, rodydavome bendražygių nuotraukas. Pasistiprinę visi išeidavom ieškoti pašilės bunkerio. Jį nelengvai suradę, apžiūrėję dar lankydavome kapines, kur malda pagerbdavome ten palaidotus Jono Biliūno-Žolyno būrio partizanus.
Kaip vyksta edukacija
Antrą kartą sugrįžęs į Anykščių muziejaus pokario pažinimo programų kelią pasirinkau jau kitą, Aitvaro slapyvardį.Todėl, kad vedant programas lankytojams tinka, o man patinka keisti pavidalus.
Pradžioje edukacijų dalyvius pasitinku sodietiškai, nors žaliais drabužiais pasirėdęs, kaip menamas pradingusio bėrio ieškantis arklių piemuo, o kuomet įeinu į slėptuvę, atsiskleidžiu kaip uniformuotas partizanų vadas ir tautinės – patriotinės spaudos leidėjas Aitvaras. Tokiu vardu vadinosi ir režisieriaus Juozo Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ veikęs gudrus partizanų vadas. O naujasis bunkeris taip betarpiškai susijęs su kinu, jis pastatytas panaudojant Vytauto V. Landsbergio filme „Poetas“ naudotas bunkerio dekoracijų konstrukcijas.
Veikdami naujoje erdvėje pirmiausia bandome surasti paslėptą laišką, bandyti išsiaiškinti, sudėlioti mintimis, kas jame parašytu tekstu netiesiogiai pasakoma. Tada surasti nurodytą sodybą, o joje paslėptą bunkerį. Pasislėpti jame, ten kalbėtis apie gyvenimą po žeme, žygius, partizaniškos spaudos leidybą. Norime klausytis radijo, juk taip įdomu ir svarbu būdavę išgirsti, ką kalba užsienio radijo stotys, kokios pasaulio politikos naujienos.
Kalbamės, svarstome, kodėl tie pokario žmonės taip mylėjo tėvynę, kodėl rinkosi pavojų kupiną, net mirtimi paženklintą likimą. Iš kur jie sėmėsi tos dvasios? Gal taip pildėsi dar dr. Vinco Kudirkos parašyti tautiškos giesmės žodžiai „iš praeities Tavo sūnūs, te stiprybę semia“? Prisimename ir tos stiprybės šaltinį, šlovingą praeitį, senąją kovų už laisvę istoriją, mūsų narsiuosius kunigaikščius Kęstutį, Algirdą, Vytautą Didįjį, karalių Mindaugą.
Bandome susigalvoti slapyvardžius. Gal norėtum būti Rytas? Juk tai trumpas, aiškus, greitai ištariamas vardas, kaip sakydavo jį pasirinkęs Algimanto apygardos partizanas Jurgis Trečiokas. Ir ko tik tie mokinukai neprisigalvodavo. Zylė, Obuolys, Kmynas, Kėkštas…
Tarsi atsitiktinai užsiminęs apie maistą, surandu didžiulę abišalę, kvapnios, neseniai iškeptos duonos. Ji užkišta už švento paveikslo ir nusileidžia mintis, kad tai pats Viešpats Dievas atsiliepęs į maldas mums parūpino duonos kasdienės. Dalinamės ir valgome kaip broliai ir seserys. Taip prisimename vargo metus, kuomet duona būdavo didžiausias skanėstas. Jauku ir broliška, vieninga, sotintis duona – laužti iš abišalės po gabalėlį ir kartu valgyti.
Po to linksmai uždainuoti tautinę dvasią gaivinančią dainą. Pradžioje nedrąsiai – „Jei ne auksinės vasaros“, po to Algimanto apygardos vadą Antaną Starkų-Montę primenančią, romantiškąją „Tu nusileidai pušyne, žaliam, žaliam kaip rūta“ ir galiausiai rūsčiai ryžtingą „Bolševikai tegul žino“. O jau tada, vėl sugrįžus į kiemą – nusifotografuoti atminčiai bei patriotiškai bičiuliškai atsisveikinti.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
