Prancūziškos kilmės svėdasiškė dailininkė Morta Machvicaitė.
Svėdasų miestelio bibliotekos meno galerijoje veikia prancūzų kilmės bajoraitės, svėdasiškės Mortos Machvicaitės (1856-1933) piešinių paroda, taip prisimenant kūrėją ir pažymint jos gimties 170 metų sukaktį.
Parodoje eksponuojama daugiau nei dvi dešimtys M. Machvicaitės paveikslėlių, kuriuose daugiausia gėlės, lietuviški peizažai, portretai.
Istorijos vingiuose
Bene už septynių kilometrų į rytus nuo Svėdasų, gumbuotose aukštumose iškylančioje šviesioje kalvoje kadaise gyvavo Drobčiūnų dvaras, priklausęs prancūziškos kilmės bajorams Machvicoms. Paskutinioji, prieš Antrąjį pasaulinį karą čia gyvenusi, Machvicų giminės karta buvo keista: paslaptingi vienišiai, kurie pabaigę gyvenimo kelionę amžinojo poilsio atgulė beržais ir šermukšniais žaliuojančiame padvarės kalnelyje – giminės panteone.
Sena istorija byloja, kad Machvicų giminė kilusi iš Prūsijos, o į Lietuvą atvyko pačioje XIV amžiaus pabaigoje, Vytauto Didžiojo valdymo laikais. Sumanumu, kovingumu, ištikimybe jos vyrai pelnė valdovo palankumą, įsigijo valdų.
Audringo ir viltingo XIX amžiaus pradžioje dvarą valdė Zenonas Machvica – karštas tėvynės patriotas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgaivinimo šalininkas. Degdamas nepriklausomos valstybės viltimi, su sūnumis stojo į Maskvos link besiveržiančios Napoleono armijos gretas. Prancūzams pralaimėjus, pateko į Rusijos caro valdžios nemalonę, buvo ištremtas į Sibirą, sugrįžęs dalyvavo 1831 m. sukilimo kovose. Sukilėliams pralaimėjus Konstantinas Machvica spruko į Prancūziją, vedė prancūzaitę Stefaniją Žirondo. Didelėje šeimoje augo net septyni vaikai. Rusijos carui paskelbus amnestiją, 1858 m. Machvicos sugrįžo į giminės lizdą – Drobčiūnus.
Pasak senųjų svėdasiškių, Konstantino Machvicos vaikai buvo linkę į keistą vienatvę, neva nusprendę nekurti šeimų tol, kol Lietuva pavergta. Matyt, tokiu savo pasiryžimu tikėjosi permaldauti Aukščiausiąjį ir greičiau sulaukti laisvės aušros. Taip prabėgo dešimtmečiai, nors broliai ir domėjosi moteriška gimine, patyrė meilės nuotykių, gal net paliko ir palikuonių, bet šeimų nesukūrė.
Po Pirmojo pasaulinio karo Drobčiūnų dvare gyveno našlė ponia Stefanija Machvic, sūnūs Steponas, Stanislovas, Mykolas bei dukra Morta (1856-1933). Šeima nuo seno valdė dar ir Samosiškio bei Morkūniškio dvarelius, nemenkus miškų plotus palei Šventosios upę, bet palengva jų valdos mažėjo. Lietuvai tapus nepriklausoma ir vykdant žemės reformą dvaro žemės buvo apkarpytos, paliktas tik įstatymo leidžiamas 82 hektarų plotas.
Nebeliko kumečių, tarnų, tad ponai dvaro žemę dirbdavo pasitelkę samdinių, pusininkų, nuomodavo. Gyvenę taupiai, be prabangos, kaimišką „zacirką“ ar bulves su rūgpieniu mėgdavo labiau nei pyragus su arbata. Prisiminimai apie keistus, pasenusius, vienišus, bet išdidžius, viduramžių riterių dvasia dvelkiančius bajorus apylinkėse vis dar gyvi.
Kaimynijoje augęs rašytojas Stepas Zobarskas sukūrė apsakymą „Istorija apie poną Steponą“, kuriame vaizduojami vieniši broliai. Pasakojama, kaip ponas Steponas, turėjęs daug aukso, jį paaukojo studentams remti ir mirė atsikratęs turtų, o jo brolis Mykolas veltui ieškojo paslėptų pinigų…
Morta
Morta Machvicaitė mylimo, išmintingo tėvelio neteko būdama vos šešiolikos, gailėjo, išgyveno, ilgėjosi, dažnai jį sapnuodavo… Aplinkiniams atrodžiusi paslaptinga, nuolat susimąsčiusi, mįslingu žvilgsniu mergaitė augo tarp Drobčiūnų kapinių kryžių, valandų valandas klajodavo po laukus, o labiausiai žavėjosi gėlėmis, dievišku žiedų tobulumu, neapsakomu grožiu, didžiu stebuklu. Nuo pat vaikystės „Gėlės, gėlės, gėlės. Daržely ir sode. Išgirdusi tą žodį, ji virpa tarsi lyros styga.“
Suaugusi buvo guvaus, pažinimo trokštančio proto, domėjosi literatūra, filosofija, gilinosi į tikėjimo paslaptis, pranašavo Rytų ir Vakarų religijų taikų susiliejimą, o tam sąlyčiui patogiausia vieta numatė Europos centre esančią Lietuvą. To susiliejimo galimybę tarsi simbolizavo pati Morta, kaip bajoro iš Lietuvos ir prancūzės vaikas, gyvas ryšys tarp Europos Rytų ir Vakarų. Dažnai iš lūpų prasiverždavo prancūziška malda: „Mon âme l’attend, fondée sur vos promesses; mon âme se confie dans le Seigneur…“ („Mano siela Jo laukia, tikėdama Tavo pažadais; mano siela pasitiki Viešpačiu“).
Sename dvare gyvenanti Morta savo vienišą kasdienybę praturtino malda, skaitymu, kūryba bei pasivaikščiojimais apylinkėse. Kartais sėdusi ant mylimo žirgo išjodavo visai dienai. Ji pasižymėjo išskirtiniais pomėgiais, pavyzdžiui, rūkydavo pypkę, nešiodavo kelnes ir trumpai kirpdavosi plaukus, o gyvenamąją aplinką apibūdindavo kaip poezijos ir legendų lopšį. Suvokė savo ypatingą prigimtį, prasitarusi, kad jaučiasi tarsi jos pasaulis plazdėtų tarp Mickevičiaus ir Voltero. Bene 1928 m. sueiliavo nemenką poemą „Rožinė ir juoda“, jautriai bylodama apie karų, nelaimių niokojamą ir džiaugsmais nušvintančią žemę, kur krinta rožiniai lietūs ir juodi pelenai: „Girdžiu amžinąjį pavasarį ateinant. / Pavasarį triumfuojantį ir brolišką. / Jis neša saulę nuostabiame veide…“
Kitas jos talentas buvo tapyba – ji liejo Lietuvos ir Prancūzijos peizažus, natiurmortus bei piešė gėles (ramunes, lelijas, bijūnus ir kt.), kurių paveikslų iki šiol galima rasti apylinkių sodybose. Pasakojama, kad ji sukūrusi Šv. Pranciškaus Asyžiečio atvaizdą Svėdasų bažnyčiai.
Prikelti iš užmaršties
Brolio Rafaelio-Rapolo Machvicos, kuris vienintelis pasiliko Prancūzijoje, išsimokslino, daug metų tarnavo ambasadose Afrikoje, ypač ilgai Tunise, vaikaičio Žuano žmona Ženevjeva Karion-Machvic (Geneviève Carion-Machwitz) susižavėjusi Lietuva parašė apie mūsų šalį kelias knygas bei istorinį pasakojimą „La Wiedra“. Mat ją ypač sužavėjo pavasarinis paprotys iš baltkamienių beržų tekinti sulą į indus, vadinamus „viedrais“. Tas slaviškas kibiro pavadinimas ir lėmė giminės sagos stora knyga išleistos 1983 m. Prancūzijoje pavadinimą.
Šiame aistringame pasakojime dominuoja nepamirštami brolio ir sesers – Rafaelio ir Martos, kurie labai mylėjo vienas kitą, – portretai.
Iš amžių paslapties išnyra keturios Machvicų kartos: nuo Zenono, suvaidinusio svarbų vaidmenį Napoleonui atkuriant Varšuvos kunigaikštystę, iki Šarlio, tarpukariu steigusio Gdynės uostą. Ženevjeva išsaugojo atminimą apie didžių istorijos įvykių blaškytą šeimą bei per amžius kenčiančią šalį.
Beje, šią knygą planuota išleisti lietuviškai, tik sumanymo išpildyti iki šiolei nepavyko.
Apie parodą
Atveriant parodą skambėjo į dailininkę Mortą savo dvasiniu pasauliu, pasaulėjauta panašios šių laikų vienišės prancūzaitės Patricijos Kaas melodijos. Traškėdama sukosi vinilinė plokštelė, stalelį puošė dieną prieš atidarymą surengtame žygyje Svėdasų kūrėjų takais metu aplankytuose Drobčiūnų laukuose surinktų žiedų puokštė. Įdomu, kad pačiame dvare prie seno pieninės namelio žydėjo purpuriniais žiedais bijūnai, aplink kapinėse žydėjo lelijos, aplinkui žaliavo avižų laukas, o erškėtrožės spyglys skausmingai įsmigo į pirštą.
Jubiliejinėje parodoje eksponuojama daugiau nei dvi dešimtys unikalių M. Machvicaitės paveikslėlių, kuriuose daugiausia gėlės, lietuviški peizažai, portretai. Prieš šimtmetį iš laukinių bei lietuviško darželio gėlių sudėliotos, o po to nupieštos kompozicijos, kuriose pažįstame sodriai purpurinius bijūnų žiedus, mėlynakes rugiagėles, baltas ir aukso spalvos ramunėles, žirnikus, žibuokles, nasturtas, našlaites, jurginus, rožes, varpelius, purienas, senovinius dobilėlius, erškėtrožes, alyvas ir kitus žiedelius. Išskirtini du lietuviški peizažai, sodžiaus vaizdai su kryžiais. Ypatingas paveikslėlis, kuriame atpažįstame Svėdasų dvaro koplytėlę. Klausimas – kada ji piešta, prieš šimtmetį ar dar anksčiau, iš kurių metų šis vaizdas? Kita tema – portretai, daugiausia jaunų merginų, tautiškai pasipuošusių, su gėlių puokštėmis rankose, atpažįstama karžygė Joana Arkietė, o šalia jauno berniuko veidelio prancūziškai parašyta, kad tai mažas lietuvaitis Petras. Mortos kūrybą išmaniai papildo jos portretinė fotografija, istorinis aprašas, Machvicų giminės herbas, brolio Rafaelio, Drobčiūnų kapinių bei dvaro sodybos piešinių reprodukcijos. Detaliai nupiešti visi rūmus supantys pastatai – klojimai, daržinės, tvartai, klėtys, kumečių troba, net lankose besiganančios karvės. Tikėtina, kad šis istorinis rinkinys veikiai taps viena iš kuriamo Svėdasų muziejaus lobyno vertybe. Kaip parodos katalogas pasitarnauja bene prieš penkerius metus išleistas dailininkės paveikslų albumėlis, jį galima įsigyti. Taip pat pavartyti ar paskaitinėti knygą „La Wiedra“. Paroda veiks iki rugsėjo mėnesio.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
