Krepšinio lapino Sergejaus Jovaišos viltis – ne konservatoriai, o jaunimas

Parlamentaru tapęs buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša pratinasi prie darbo Seime. Krepšinio pasaulyje Lapino pravardę turintis S.Jovaiša jau seniai veteranas, tačiau ir politikoje jis nebe naujokas. Prieš tapdamas konservatoriumi yra dalyvavęs rinkimuose Artūro Paulausko socialliberalų sąraše.

Kalbėdamas su savaitraščiu „15min“, 57 metų S.Jovaiša, į Seimą patekęs su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD), prasitarė, kad norėtų dirbti Biudžeto ir finansų arba Ekonomikos komitete, tačiau partija jam nutarė patikėti mažiau atsakingą darbą – paskyrė darbuotis į Informacinės visuomenės plėtros komitetą.

– Kodėl rinkimuose nieko nelaimėjote vienmandatėje apygardoje? Ir kodėl vienmandatėje apygardoje kandidatavote ne gimtajame mieste?

– Skirtinguose rajonuose yra skirtinga padėtis. Ten, kur aš kandidatavau, partijai nėra geriausi laikai. Apskritai, konservatorių pozicijos yra stiprios tik didžiuosiuose miestuose, o ne regionuose. O kodėl ne Anykščiuose? Anykštėnai norėjo partinio, o aš dar nesu partijos narys. Jie pasirinko kraštietį Joną Šimėną, gal jis daugiau patyręs, jau buvęs Seime. Mane Anykščių skyrius rekomendavo į daugiamandatį sąrašą.

– Kiek kainavo rinkimai?

– Apie 13 tūkst. litų. Neskaičiuoju asmeninių transporto išlaidų ir panašių dalykų. Nesistengiau pernelyg daug reklamuotis, pinigus leidau taupiai.

Man atrodė, kad kartais daug reklamuodamasis gali žmones atgrasyti. Mano taktika labiau buvo dalyvauti renginiuose, susitikimuose ir, kiek įmanoma, daugiau bendrauti gyvai.

– Praėjusiame Seime buvo nemažai žinomų žmonių, pramogų pasaulio žvaigždžių. Šiemet jų skaičius smarkiai sumažėjo. Jūsų manymu, kodėl taip atsitiko?

– Praėjusiuose rinkimuose Arūno Valinsko partija padarė lyg ir kokį eksperimentą, pateikė save linksmai ir surinko nepritariančių paprastoms partijoms balsus, gal ir protesto balsus. Žmonėms turbūt buvo pabodusi pilka kasdienybė, tie patys politikų veidai.

Iš A.Valinsko eksperimento nauda tokia, kad rinkėjai pamatė, kas iš to išeina ir šiemet jau pradėjo skirti pelus nuo grūdų. Todėl šiemet į Seimą pateko žymiai mažiau žmonių, kurie eina vien dėl ėjimo.

– O kodėl pavyko būtent jums?

– Manau, nemažai padėjo tai, kad esu žinomas iš praeities – krepšinis yra svarbus Lietuvoje. Tikrai esu maloniai nustebintas, kad gerokai per 3 tūkst. rinkėjų balsavo už mane.

– Nebijote Seime susigadinti reputacijos?

– Beveik visos mano gyvenimo istorijos jau yra aprašytos, išnarpliotos, tad neturiu ko slėpti. Jau esu dirbęs savivaldybėje tarybos nariu, tad žinau, ką reiškia būti politiku.

Žinoma, Seimas yra kitas lygmuo, tačiau jau ir savivaldybėje apie save girdėjau ir pelnytų, ir nepelnytų vertinimų. Nemanau, kad mane dar galima nustebinti. Man kritika nėra baisi, tačiau aš, kaip ir visi žmonės, nemėgstu drabstymo purvais ar nepagrįstos kritikos.

– Viename interviu sakėte, kad jums svarbiausia atimti mandatus iš „makaronų kabintojų“. Ką turėjote galvoje?

– Jau artėjant rinkimų kampanijos pradžiai mačiau, kokios Lietuvoje nuotaikos. Galime tai palyginti su šeima: kiekvienoje šeimoje atsitikus nelaimei – kai kuris nors jos narys praranda darbą, sunkiai suserga ar miršta – pasidaro sunku. Tuomet šeima tai, ką turi, dalijasi – nors turi mažiau, tačiau pasidalija ir išgyvena. Taip išgyveno ir Lietuva.

Mačiau vieną tendenciją: šiuo metu žmogui skauda, nes jis negauna pakankamai pajamų, gyvenimo sąlygos suvaržytos.

Turbūt ne visi žmonės prieina prie informacijos ar sugeba ją analizuoti, tad tiesiog ieško kaltų dėl prasto jų gyvenimo. Į tai, kas  vyksta pasaulyje, jie nekreipia dėmesio.

Galbūt šioje vietoje galime kalbėti ir apie valdančiųjų padarytas klaidas: sunkiu metu reikėjo visuomenę dažniau ir detaliau informuoti – kas darosi, kodėl tai vyksta, kiek dar reikės gyventi susiveržus diržus. Tai nebuvo daroma dažnai, todėl visi pradėjo kaltinti valdžią ir ją vienintelę matyti kaip kaltininkę.

Aš puikiai suprantu, kodėl taip yra: buvo pasaulinė krizė. Tačiau atsirado tokių, kurie žmonėms pirštu rodė į tuos skaudulius, lyg bandydami solidarizuotis, žadėjo šviesų rytojų. Jie naudojosi sunkia šalies ir žmonių padėtimi ir rodė, kaip bus gerai, kuomet ateis jie – sunkumai išnyks kaip dūmas.

To vedamas aš ir apsisprendžiau, sakiau sau – ne, reikia tokiais žadėtojais ir faktų iškraipytojais atsikratyti. Atsikratymo kelias vienas – iškovoti mandatą.

– O jūsų šeima nuo krizės nukentėjo?

– Nepasakysi, kad Lietuvoje nukentėjo visi. Buvo verslininkų, kurie, sumaniai dirbdami, padidino savo pelną. Mano šeimos padėtis buvo vidutinė ir išliko stabili.

– Konservatorių vykdytai politikai pritariate, bet sakote, kad partijos narys nesate. Tapsite?

– Mano pažiūros yra dešiniosios, tačiau matysim.

– Koks yra jūsų išsilavinimas?

– Turiu du aukštojo mokslo diplomus – inžinieriaus ekonomisto ir trenerio pedagogo.

Pirmuosius mokslus baigiau dar būdamas krepšininkas, tačiau sąžiningai kartu su savo grupe – privilegijų kaip sportininkas neturėjau. Kaip ir visiems, teko ruošti projektus, nemiegoti ir naktimis, buvau „pilnakraujis“ studentas. Žinoma, dėstytojų paramą jutau, tačiau man mokytis nebuvo sunku, tik šiek tiek stigo laiko. Ir vidurinę mokyklą baigiau gerais pažymiais, tad mokslo duona man nėra sprangi.

– Kodėl, būdamas krepšininkas, rinkotės inžinieriaus kelią? Jau tada domėjotės politika?

– Kad tuomet nebuvo kuo domėtis – buvo viena partija ir viena politika (juokiasi). Politika pradėjau domėtis kai atgavome Nepriklausomybę. Man buvo labai įdomu, kokiu keliu ir kaip greitai Lietuva ateis į Europą. Tuomet pradėjau daugiau domėtis politikos žmonėmis, partijomis.

– Ar politika neatitolins nuo krepšinio?

– Nuo krepšinio manęs neatitolins niekas.

– Dalyvaujate įvairiose veteranų varžybose. Prieš neseniai vykusias CSKA ir „Žalgirio“ legendų rungtynes sukritikavote „Žalgirio“ savininko Vladimiro Romanovo „trynimąsi“ į veteranų gretas. Jums tai nepatinka?

– Tai buvo spontaniškas atsakymas. Vietos tarp veteranų užtenka visiems. Žinoma, V.Romanovas yra įdomi, o kai kam atrodo, kad ir prieštaringa asmenybė, tačiau teigiamai vertinu jo domėjimąsi ir šokiais, ir krepšiniu. Atsimenu, kad ir pasiboksuoti mėgėjas buvo.

Galbūt iš šalies jo poelgiai ir kelia šypseną, tačiau priešiškumo jam nejaučiu. Jis į „Žalgirį“ atėjo sunkiu komandai metu ir dabar matome vaisius. Tokio gero „Žalgirio“ aš nesu matęs nuo Jono Kazlausko laikų. Visa „Žalgirio“ šeima jam už tai turi būti dėkinga.

– Nemanote, kad geri laikai galėjo ateiti daug anksčiau, jeigu ne V.Romanovo „lapeliai“ treneriui – kada kurį žaidėją leisti į aikštę?

– „Lapelių“ aš akyse nemačiau ir rankose neturėjau, tačiau iš kalbų ir komandos aplinkos galiu spręsti, kad kišimosi požymių buvo.

Jeigu jis iš tikrųjų kišosi į komandos komplektavimą ir, neduok Dieve, į vadovavimą žaidimui, nėra gerai. Čia tikrai ne jo kompetencija. Tokiu atveju rezultatai buvo gadinami. Nežinau, koks treneris gali iškęsti, kai yra tampomas už virvučių. Manau, kad V.Romanovas jau nebedaro savo eksperimentų, todėl matome kitokią situaciją.

– Žmonės į politiką eina vedami įvairių tikslų. Ko siekiate jūs?

– Jau būdamas savivaldybės tarybos narys turėjau tikslą į politiką atvesti jaunų žmonių. Surinkau būrelį jaunimo, pastiprinto keletu patyrusių žmonių, tačiau žmonėms tai įspūdžio nepadarė.

Vis dėlto ir toliau noriu kreipti dėmesį į jaunimą. Lietuvai reikia naujo mąstymo, naujo požiūrio, kuris keistų politiką. Manau, kad galėčiau padėti jaunimui organizuotis. Matome daug gerų jaunimo akcijų – „Baltųjų pirštinių“, savanorystė.

– Nemanote, kad ir taip tų partijų per daug?

– Jei jos būtų geros – tegul būna, tačiau dabar yra kitaip. Yra partijų ir valdančiojoje koalicijoje, kurios dar nepakilo nuo teisiamųjų suolo.

– Kodėl jūs taip palaikote jaunimą ir juo pasitikite?

Reikia naujų žmonių, jaučiančių naują ir modernų gyvenimo ritmą.

15min.lt