Daugiau nei dešimt metų Norvegijoje pragyvenęs anykštėnas Antanas Vingrys džiaugiasi, kad sugrįžo į Anykščius, bet gražiai prisimena ir savo metus šiaurėje. Šalia žmona Laura Simonaitytė-Vingrienė ir sūnus Leonas.
„Anykšta“ tęsia publikacijų ciklą apie prieš tris dešimtmečius kalbintus anykštėnų vaikus. Jie apie savo ateitį tuomet kalbėjo mūsų laikraščio rubrikai „Tavo pirmasis interviu“.
„aNykštukui“ tuomet kalbintas anykštėno aviatoriaus Algirdo Kovaliūno anūkas Antanas Vingrys lakūnu netapo, tačiau po emigracijos Norvegijoje namus Anykščiuose pasistatęs senelio aistrą skrydžiui perduoda sūnui Leonui. Vingrių terasoje yra „budintys“ aitvarai, kuriuos, papūtus stipresniam vėjui, jie leidžia į dangų.
Čia gera sugrįžti…
36-erių metų A. Vingrys jau spėjo daugiau nei dešimtmetį pagyventi užsienyje. Norvegijoje jis padarė ir darbinę karjerą, ir nekilnojamąjį turtą įsigijo.
Gyvendamas Norvegijoje Antanas vedė, abu su žmona Laura dirbo tame pačiame viešbutyje, gyveno nuosavame name, ant fjordo kranto. Namą A. Vingrys įsigijo būdamas vos 24-erių, kai daugelis tokio amžiaus žmonių dar būna visiškai priklausomi nuo tėvų.
Norvegijoje A. Vingrys niekad žuvies neskuto, iškart įsidarbino viešbutyje, bet žemiausioje „maitinimo grandinės“ dalyje. „Dirbau lyg ir ūkvedžiu – sodo ir pievų priežiūra, pastatų dažymai, remontai. Žiūriu, sumažėjo man darbo, nedažysi antrą kartą to, kas jau perdažyta. Galvoju, baigsis blogai ir susiradau antrą darbą. Pas ūkininką. Nuo 5-6 valandos ryto iki 1valandos dienos dirbau pas ūkininką, nuo pietų iki vakaro – viešbutyje. Kartą viešbučio savininkas sako – ko čia taip plėšaisi? Sakau, kad pas tave darbas baigiasi, o man reikia pasiimti, ką galiu. Jis pasiūlė rytais viešbutyje išnešti pusryčių lėkštes. Panešiojau lėkštes, pamatė, kad gaudausi. Tada tapau padavėju, paskui pamainos vadovu ir paskui viešbučio vadovu“, – pasakojo A. Vingrys. Pajuokavau, kad graži istorija turėjo baigtis šitaip: „O paskui mirė savininkas ir testamentu man paliko viešbutį.“
Bet istorija baigėsi ne taip. Viešbutis, kuriame dirbo Antanas ir Laura, bankrutavo.
„Norvegijoje buvo gerai, kaip visi sako – pasaka, pinigai ant medžių auga, pasiskini ir sandėliuoji. Bet mes po to, kai viešbutis bankrutavo, mėnesį pabuvome bedarbiais ir iš neturėjimo ką veikti nusprendėme, kad važiuojame į Lietuvą, į Anykščius. Per dvi dienas pardavėme namus ir išvažiavome. Susikrovėme pusę sunkvežimio turto, kurį sukaupėme Norvegijoje. Kodėl grįžome į Anykščius?
Dėl to, kad prie upės yra užrašas – „Čia gera sugrįžti“. Kur daugiau Lietuvoje galima gyventi, jei ne Anykščiuose? Ukmergė, Kupiškis? Na ne… Vilnius? Labai ne“, – pasakojo Antanas.
Greit po to, kai grįžo į Anykščius, jauna šeima pradėjo statytis namą. Pasak A. Vingrio, namas buvo svarbus, lyg savotiškas inkaras, kuris stabdytų, jeigu vėl kils mintis išvažiuoti į užsienį.
Antanas aiškino, kad grįžtant nesaugumo jausmo nebuvo – namo statyboms pinigų skolinti nereikėjo, o ir darbus nuotoliu Norvegijoje abu sutuoktiniai jau buvo susiradę. L. Vingrienė ir dabar iš Anykščių tvarko buhalterinę apskaitą Norvegijos įmonėje.
„Grįžę iš Norvegijos administravome keturis viešbučius nuotoliniu būdu. Tiesiog telefonas ir kompiuteris. 2-3 metus administravome tuos viešbučius iš Anykščių. Kartais buvo ką veikti, kartais ne, bet sunkiausia problemas spręsti. Bet gali baidare plaukti ir dirbti. Dabar Lauros direktorė nusipirko apartamentus Ispanijoje, sako, atskrisk ir iš Ispanijos galėsi porą-trejetą savaičių padirbėti“, – šiuolaikinio darbo specifiką dėstė anykštėnas.
Pats Antanas kiekvieną rytą eina į darbą – jis Anykščiuose įsikūrusios įmonės UAB „Sakas“ darbuotojas.
Atlyginimai Lietuvoje ir Norvegijoje taip stipriai nebesiskiria
Vingrių santykiai su Norvegija išliko draugiški. Šeima bent kartą per metus skrenda į šią šalį, lanko Antano pusseserę bei Skandinavijoje likusius draugus.
„Negaliu sakyti, kad mes buvome darbo emigrantai. Mes Norvegijoje gyvenome ir planavome toliau gyventi. Nebuvo minčių, kad grįšime. Dirbau patogiai, šiltai, turėjau savo namus. Kas važiavo į žuvies fabrikus ir dirbo taip, kad nematė šviesos, – jų kitokia patirtis.
Mes gyvenome netoli Bergeno, lietingiausioje Norvegijos dalyje, ten septyni kalnai, debesys nepraeina ir 300 dienų per metus lyja. Bet nėra blogo oro, reikia geros aprangos. Daug gerų dalykų Norvegijoje, bet to, ką turi – nevertini, kai prarandi – galvoji, buvo faina. Žvejyba, žygiai po kalnus… “ – dėstė anykštėnas.
Pasak A. Vingrio, dabar tarp Lietuvos ir Norvegijos atlyginimų skirtumai nebėra tokie dideli, kaip buvo prieš keliolika metų, o ir prekių kainos beveik susilygino. „Prieš savaitę buvome Norvegijoje, rūbų prisipirkome, nes ten pigiau“, – pavyzdį pateikė anykštėnas.
Diplomuotas rekreacijos specialistas
A. Vingrio senelis Algirdas Kovaliūnas – garsus aviatorius, aviamodeliuotojas, visų iš Anykščių krašto kilusių lakūnų mokytojas. Antanas augo tarp senelio aitvarų, lėktuvų modeliukų, knygų apie aviaciją. Ir per pirmąjį jo interviu „Anykštai“ 1997-aisiais kalbėjomės apie aviaciją. Antanas lankė senelio vadovaujamą aviamodeliuotojų būrelį, bet jau būdamas vaikas sakė, kad lakūnu nebus, nes „lakūnai skrenda ir žemyn galva“.
„Kai gyvenome Gegužės gatvėje, leisdavome aitvarus. Gegužės gatvės gale buvo duonos kepykla, ten mums sviestinio popieriaus aitvarams atrėždavo. Tinkamas aitvarams, lengvas, neplyšta, buvome dažni kepyklos lankytojai“, – prisiminė anykštėnas.
Iš aviacijos Antanui liko tiek, kad namų terasoje visada turi aitvarų ir, kai tik pučia tinkamas vėjas, kartu su sūnumi Leonu juos skraidina. „Pasakoju Leonui apie senelius. Ir apie senelį Algirdą, ir apie senelį Antaną. Kai skridome lėktuvu, Leonas sakė, kad matė senelius“, – kalbėjo A. Vingrys. Antano Vingrio sūnus Leonas su savo proseneliu mokytoju Antanu Vingriu šioje žemėje dar spėjo susitikti. Mokytojas mirė pernai, eidamas 98-uosius metus.
Abu Antano seneliai iš tėvo pusės mokytojai – Antanas Vingrys buvo Jono Biliūno vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju, direktoriaus pavaduotoju, direktoriumi, Eugenija Vingrienė – Antano Vienuolio vidurinės direktoriaus pavaduotoja, SSSR liaudies mokytoja. Tokį titulą E. Vingrienė Lietuvoje turėjo vienintelė. Senelis iš motinos pusės Algirdas Kovaliūnas, kaip minėjome, – garsus aviatorius, senelė Genovaitė Kovaliūnienė – gydytoja-odontologė. Mama Jūratė – dailės mokytoja, tėtis Audrius – mokytojas, Anykščių sąjūdžio lyderis, pastaraisiais metais dirbantis Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.
Dėl to, kad buvo vaikas iš žinomos giminės, Antanas mokykloje spaudimo ar padidintų reikalavimų sakė nesulaukęs.
„Buvo tik viena situacija, kai palygino su seneliais: sako, tavo seneliai buvo geri sodo kaimynai, o jūs čia ką pridirbote. Mokykloje nebuvo reikalavimų būt auksiniu, bet nebuvau aš ir koks velniokas…“ – šypsojosi A. Vingrys.
Antanas po vidurinės mokyklos įstojo į Kauno miškų ir aplinkosaugos kolegiją, kurią baigė neakivaizdžiai, jau gyvendamas Norvegijoje. Jis diplomuotas agroturizmo bakalauras, turintis rekreacijos technologo profesinę kvalifikaciją.
Vingriai visgi turi vieną aviatorių šeimoje – aviacijos studijas baigė jauniausiasis Antano brolis Jurgis, jis tapo diplomuotu lėktuvų mechaniku.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
