Menininkas Vytautas Šerys 1996-aisiais Anykščių koplyčioje parsonalinės parodos atidaryme.
Istoriniu šių metų Miesto šventės akcentu buvo iš Anykščių krašto kilusio dailininko, skulptoriaus, poeto ir netgi aktoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vytauto Šerio (1931–2006) darbų dovanojimas Anykščių menų centrui ir jubiliejinė medinių skulptūrų ir jų eskizų paroda „Nešu namo“ Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre, kuri veiks iki spalio 31 dienos.
Jo dukra, garsi Lietuvos dainininkė, meno daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, savo tėčio kūrybinio palikimo sergėtoja Saulė Šerytė Anykščių menų centrui padovanojo 441 paveikslą, tikėdama, kad kūriniai bus eksponuojami ir išsaugomi ateities kartoms. Per penkis intensyvios kūrybinės veiklos dešimtmečius V. Šerys surengė tris dešimtis personalinių parodų, 4 iš jų – Anykščiuose, jo darbai eksponuoti daugiau kaip 100 grupinių dailės parodų. Menininko kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus Vilniuje, M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Įkvėpimas – iš gamtos ir vaikystės atsiminimų
„Mano tėvas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, tik labai gražiai arė. Ir mirė pamatęs iš visų pusių tankus, 1943-aisiais važiuodamas arkliu prie Viešintų ežero“, – save prisiminimuose įvardijęs karo vaiku rašė Naujasodžio kaime (buvusi Surdegio seniūnija) 1931 metų sausio 24-ąją gimęs būsimasis menininkas. Pasimokęs Troškūnų progimnazijoje, 1950-aisiais baigė Panevėžio berniukų gimnaziją ir mokslus tęsė Vilniaus dailės institute.
Įgijęs dailininko tapytojo ir skulptoriaus išsilavinimą, 1957– 1963 metais dirbo Vilniaus mokslinėse restauracinėse dirbtuvėse, Dailės kombinate, vėliau beveik tris dešimtmečius mokytojavo Vilniaus keturmetėje vaikų dailės mokykloje ir Justino Vienožinskio vaikų dailės mokykloje. Nuo 1996-ųjų penkerius metus Vilniaus dailės akademijoje dėstė skulptūrą.

Įvairialypio kūrybinio kelio pradžia derėtų laikyti 1957-uosius, kuomet iš gipso sukūrė motinos, Gedimino Astrausko, staliaus Dudėno skulptūrinius portretus. Vėliau žymių asmenybių portretinės skulptūros pasipylė kaip iš gausybės rago, menininkas kūrė ir jų antkapinius paminklus.
Verta paminėti chirurgo Petro Narbuto skulptūrinį portretą (aliuminis, marmuras) bei brolio Petro Šerio antkapinį paminklą (granitas) Papilių kaimo (Troškūnų sen.) kapinėse, rašytojo Kazio Inčiūros skulptūrinį portretą ir daug kitų. Tuo metu skulptorius jau dalyvavo grupinėse parodose. Įdomu tai, kad menininkas privengė oficialių, sovietinių temų, tad jo kūrybinis gyvenimas bujojo daugiau privačiose erdvėse, įkvėpimo sėmėsi iš gamtos ir vaikystės prisiminimų.
„Užsimerkiu ir matau kiekvieną medį, takelį, keliuką, netgi kaimynus“, – tokiais žodžiais V. Šerys kalbėjo apie savo gimtinę, tapusią jo kūrybos pradžia ir neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu. „Naujasodžio laukai, miškai, upeliai ir žmonės išliko ne tik atmintyje, bet ir persikėlė į jo skulptūras“, – yra pastebėjusi parodos kuratorė, dailininkė Indrė Vaičiūnė.
Greta gipso, akmens ir kitų skulptorių kūrybai būdingų medžiagų apie 1980-uosius skulptorius atrado medį. 1988 metais iš medžio sukūrė skulptūrą „Dariui ir Girėnui atminti“, o kai po ranka nepasitaikydavo tinkamo medžio – save atrado iš medinių mažų ir didesnių lentelių klijuodamas, kurdamas fantastines kompozicijas, augindamas jas erdvėje…
„Iš medžio viską galima padaryti – tai medžiaga, kuri gali būti sunki ir lengvutė kaip popierius“, – yra sakęs V. Šerys.
Parodos – Anykščių koplyčioje
Lygiagrečiai su skulptūra menininką lydėjo tapyba. 1972-aisiais Vilniaus dailės salone surengė savo bene pirmąją personalinę monotipijų parodą, o vėlesnėse parodose dažnai su skulptūromis buvo eksponuojamos ir jo monotipijos (monotipija – tai unikali grafikos technika, kuria sukuriamas tik vienas vienintelis, niekada daugiau nepasikartojantis atspaudas. Sukurti vėl lygiai tokį pat neįmanoma. Iš graikų kalbos mono – vienas, typos – atspaudas). 1960–1970 metais sukurtomis monotipijomis bei skulptūromis, poezijos vakaru 1996-aisiais, jau tapęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, V. Šerys pradžiugino savo žemiečius Anykščių koplyčioje.
Kita paroda, jau nutrūkus menininko gyvenimo gijai, koplyčios erdvėse atverta 2016-ųjų sausio mėnesį ženklino menininko 85-ąjį gimtadienį. Ji buvo sudaryta iš gausios menininko palikimo šeimos kolekcijos, kurią saugojo ir kūrinių eksponavimu rūpinosi jo žmona Judita Šerienė.
Šalia kelių išskirtinių skulptūrų parodoje dominavo tapybos darbai. Parodos atidarymas prasidėjo koncertu, kurį dailininko gimtadieniui dovanojo dukra Saulė Šerytė ir pianistas Donaldas Račys. „Fantastiškas spalvos ir formos jutimas. Tai kyla iš jo aplinkos, kurioje užaugo: Šventosios upė, Anykščių šilelis, Rubikių ežeras, Troškūnai, siaurasis geležinkeliukas“, – taip V. Šerį tuomet apibūdino iš Anykščių krašto kilęs dailininkas Arvydas Šaltenis, panašiai apie jį kalbėjęs ir 95-mečio paminėjime toje pačioje Anykščių koplyčioje.


„Paroda – lengva, skaidri, spalvinga, – 2016-aisiais pastebėjo ją pristatęs VDA muziejaus direktorius, dailėtyrininkas Vidas Poškus. – Pasivaikščiojus po parodą, pajunti pavasario alsavimą, nuotaikingos spalvos teikia vilties, kad žiema jau savo darbą padarė.“
Pasak Anykščių menų centro direktoriaus Tomo Tuskenio, Anykščiai irgi niekada nepamiršo V. Šerio, juo didžiavosi, bendravo, eksponavo jo parodas, o šiemet, minint jo 95-ąjį gimtadienį, Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre atverta V. Šerio medinių skulptūrų (iš V. Šerio šeimos kolekcijos) ir eskizų (iš MO muziejaus kolekcijos) paroda „Nešu namo“.
„Ši jubiliejinė paroda – simbolinis menininko sugrįžimas į Anykščių kraštą, kuriame prasidėjo jo gyvenimo ir kūrybos kelias. Kartu ji kviečia sugrįžti mintimis į kiekvienam brangias vietas, vaizdus ir patirtis, suformavusias mūsų vertybes ir pasaulio pajautą“, – pastebėjo parodos kuratorė, dailininkė Indrė Vaičiūnė.
Dovanojo daugiau nei keturis šimtus paveikslų
Jo dukra S. Šerytė, gausaus tėčio kūrybinio palikimo saugotoja, padovanojo Anykščių menų centrui 441 paveikslą. Skulptoriaus ir dailininko V. Šerio meno kūrinių dovanojimo aktą pasirašė kolekcijos savininkė, menininko dukra S. Šerytė ir Anykščių rajono savivaldybės meras Kęstutis Tubis.
Šiuo aktu įprasminamas iškilaus anykštėno, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybinio palikimo sugrįžimas į gimtąjį Anykščių kraštą. Taip pat jis liudija pasitikėjimą Anykščių menų centru, galinčiu išsaugoti reikšmingą menininko kūrybą ateities kartoms.
Renginyje V. Šerio mintis apie kūrybą, jo eiles skaitė aktorius Ridas Jasiulionis, prisiminimais pasidalino parodos kuratorė I. Vaičiūnė, žemietis A. Šaltenis, menotyrininkas V. Poškus ir kiti. Skambėjo menininko dukros S. Šerytės (mecosopranas) atliekamos dainos. Fortepijonu skambino D. Račys.

Po akto pasirašymo ir parodos atvėrimo S. Šerytės paprašiau prisiminti vieną kitą į atmintį įstrigusią su tėčiu praleistą akimirką. „Jis gyvas mano atmintyje. Nuo mažų dienų sukausi jo dirbtuvėje, mane pasiimdavo į praktikas su savo mokiniais ir studentais. Nuostabūs prisiminimai iš kelionių su šeima po Lietuvą, kurią su „zaporožiečiu“ išmaišėme skersai išilgai, juolab, kad tėtis buvo aukštaitis, o mama žemaitė. Tai buvo emociškai nuostabus laika“, – sakė S. Šerytė.
Nors tėtis dukrai dovanojo ne vieną išskirtinį savo kūrinį, paties mylimiausio ji teigė neturinti, nes visi jo darbai jai brangūs – tiek skulptūros, tiek paveikslai. „Džiaugiuosi, kad anykštėnai jo niekada nepamiršo.


Už tai jaučiu pagarbą ir dėkingumą, nes daug temų, idėjų ir minčių kūrybai tėtis atsinešė būtent iš gimtinės“. Padėkojęs S. Šerytei už dovanotus paveikslus, kurių dalį jau teko pamatyti Anykščių menų centre, paklausiau, ar yra vilties, kad padovanos ir skulptūrų.
„Taip. Man smagu bendrauti su anykštėnais. Tikrai dovanosiu ir skulptūrų, nes džiaugsiuosi, jeigu gimtajame Anykščių krašte bus matomi tėčio darbai.“
Pakalbinta apie tolimesnį iškilaus menininko atminimo įamžinimą Anykščių krašte, S. Šerytė sakė, kad tam būdų yra įvairių.
„Man smagu, kad anykštėnai gerbia iš savo krašto kilusius kūrėjus. Svarbiausia, kad V. Šerio darbai būtų matomi. Galėtų būti pastovi ekspozicija, galbūt net muziejus…“ – šypsodamasi sakė S. Šerytė.
Beje, parodos lankytojai Anykščių koplyčioje gali pažiūrėti virtualios realybės filmą „Žmogus ir tiek“ pagal V. Šerio kūrybą (režisierius scenaristas Žilvinas Vingelis).






















