Naujausioje Mildos Telksnytės knygoje – gyvenimo atmintis

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyrių pasiekė graži ir prasminga dovana – naujausia anykštėnės rašytojos Mildos Telksnytės knyga „Gyvenimo istorijos“ (2026).

Tai knyga, kurioje telpa žmogaus gyvenimas – artimiausi žmonės, jų likimai, jaunystės metai, susitikimai, kelionės, kūryba, išgyvenimai ir netekties skausmas. Autorė kviečia atsigręžti į tai, kas nugyventa, ir dar kartą prisiliesti prie to, kas bėgant metams tampa vis brangesnė – tai atmintis.

„Gyvenimo istorijos“ – tarsi tylus ir nuoširdus pokalbis su skaitytoju apie žmones, kurie buvo šalia, apie akimirkas, kurios nepamirštamos, ir apie kelią, kuriame buvo ir šviesos, ir šešėlių.

Brangiausi prisiminimai – apie žmones ir kūrybą

Knygoje Milda Telksnytė su ypatinga šiluma grįžta į tuos gyvenimo epizodus, kai jautėsi laiminga. Didelė šių prisiminimų dalis susijusi su kūryba ir bendru keliu su vyru, bendražygiu ir kūrybos partneriu Vygandu Račkaičiu (1939–2025). Autorė džiaugsmingai sugrįžta prie kartu nuveiktų darbų, išleistų knygų, parašytų straipsnių, redaguotų ir leistų leidinių. Tarp jų – moksleiviams skirtas katalikiškas laikraštis „Kregždutė“ ir almanachas „Anykščiai. Krašto kultūros istorijos puslapiai“. Šie darbai – ne tik kūrybinės biografijos dalis, bet ir gražus bendro gyvenimo liudijimas.

Ypač šiltai autorė atsiliepia apie anykštėnes bibliotekininkes, kurių dėmesį ir meilę jų kūrybai prisimena iki šiol. Naujausioje savo knygoje „Gyvenimo istorijos“ ji rašo: „Anykščių bibliotekininkės mus labai mylėjo, pristatydavo kiekvieną mūsų knygą, kviesdavo į renginius.“(80 p.). Toliau Milda Telksnytė prisimena 2010 metais Viešosios bibliotekos darbuotojų išleistą knygą apie ją ir Vygandą Račkaitį – „Anykščių dvasios saugotojai“. Pasak Mildos, pasirinktas prasmingas knygos pavadinimas juos dar labiau įpareigojo.

Šiandien, vėl atsivertusi tą leidinį, Milda Telksnytė pirmiausia perskaito Vaclovo Bražėno studiją „Etiudas apie sėjančius šviesą“ – apie jos ir Vygando kūrybą. Atrodo, kad šis sugrįžimas į ankstesnius metus gražiai sujungia praeitį su dabartimi, o bibliotekininkų dėmesys ir palaikymas tampa svarbia autorės kūrybinio kelio dalimi.

Skausmas šalia šviesos

„Gyvenimo istorijose“ nėra bandymo nugyventą laiką parodyti vien gražiomis spalvomis. Autorė drąsiai kalba ir apie skaudžias patirtis, žmonių likimus, vienatvę, priklausomybės žalą. Tokias istorijas pasakoja tekstai „Skausmo dienos“ ir „Adolfo istorija“. Juose jaučiama ne tik skaudi patirtis, bet ir pagarba žmogui, gebėjimas pažvelgti į jo likimą be pasmerkimo. Tačiau net ir skaudžiose istorijose išlieka žmogiška šiluma. Knygoje daug šviesių vaikystės, mokyklos, jaunystės, draugystės ir kūrybos akimirkų. Autorė parodo, kad gyvenimas susideda iš visko – iš džiaugsmo ir liūdesio, susitikimų ir išsiskyrimų, atradimų ir praradimų.

Knyga, sudėta iš gyvenimo

Knygos turinys atveria platų autorės prisiminimų pasaulį. Čia sutinkame „Tetą Oną“, sužinome apie Mildos tėvelio iš Kvyklių kolūkio uždarytos bibliotekos parsivežtas knygas – „Iš kur tos knygos?“, apie giminės vyrus, kuriems buvo suteikti Vygando vardai – „Vygandai“, apie šeimos laimės pojūtį sodyboje „Latava“, „Latavos“ kaimynus bei kitus praeities pasakojimus. Visuose knygos tekstuose atgyja artimi žmonės, giminės, kaimynai, draugai, rašytojai. Kiekvienas jų palieka savo pėdsaką autorės kelyje. Kartais tai didelis ir svarbus įvykis, o kartais – visai nedidelė, iš pirmo žvilgsnio nereikšminga detalė, kuri po daugelio metų tampa brangia atminties dalele. Ypatingą vietą knygoje užima kelionių pasakojimai: „Keturiasdešimtuoju meridianu“, „Į Murmanską traukiniu“, „Į Archangelską“, „Archangelskas“, „Taiga“, „Rostovo varpai“, „Vladimiro-Suzdalės žemėje“, „Iš toliausios tolybės“ ir kiti. Juose atsiveria ne tik tolimi kraštai, bet ir pačios autorės žvilgsnis į pasaulį – smalsus, jautrus, pastebintis žmogų ir aplinką.

Milda Telksnytė savo memuarinių apybraižų knygoje primena, kad žmogaus gyvenimą sudaro ne vien dideli įvykiai. Kartais ilgiausiai išlieka paprastas pokalbis, mokytojo žodis, vaikystės nutikimas, draugo apsilankymas, netikėtas susitikimas ar kelionėje patirtas įspūdis. Būtent iš tokių mažų, tačiau prasmingų akimirkų ir susideda mūsų gyvenimo pasakojimas.

Mildos Telksnytės „Gyvenimo istorijos“ – ne tik knyga apie autorės nugyventą laiką. Tai jautrus liudijimas apie žmones, kurie buvo šalia, apie kūrybą, suteikusią gyvenimui prasmę, apie Anykščius ir jų kultūrinį gyvenimą, apie tai, ką verta išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.

Ši knyga – tarsi ramus sugrįžimas namo. Į žmones, į vietas, į jaunystę, į kūrybos metus. Į tai, kas buvo brangu ir kas, nepaisant bėgančio laiko, tebegyvena atmintyje.

O galbūt svarbiausia „Gyvenimo istorijų“ mintis labai paprasta: kol prisimename žmogų, jo gyvenimo istorija niekur nedingsta. Ji lieka su mumis – knygoje, žodyje ir atmintyje.

Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus informacija