Rugsėjo 12 d. Anykščių dekanatas užbaigė Panevėžio vyskupijos šimtmečio minėjimus dekanatuose.
„Renginys prasidėjo ant A. Baranausko skvero. Renginį moderavo prof. Tomas Ladiga. Muzikinius intarpus atliko Anykščių KC kolektyvai: folkloro ansamblis “Valaukis” (vad. Regina Stumburienė) ir tradicinių kanklių ansamblis “Laumakė” (vad. Asta Motuzienė). Pakviestas tarti žodį Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM pasveikino bei padėkojo susirinkusiems į neeilinį istorinį įvykį – Lietuvos Bažnytinės provincijos o taip pat Panevėžio vyskupijos įsteigimo šimtmečio šventę.
Anykščių meras Kęstutis Tubis sakė: „Labai džiaugiuosi, kad galime būti šios istorinės dalies – Anykščių dekanato šimto metų Panevėžio vyskupijoje – dalelė.
Nuoširdžiai dėkoju visiems kunigams, dvasininkams, parapijų aktyvistams už jų tarnystę ir veiklą. Jūsų pastangos jungia žmones, padeda vieni kitiems išbandymų ir nelaimių metu, suteikia vilties, paramos ir stiprina tikėjimą”.
Knygos “Panevėžio vyskupija. Praeitis ir dabartis. 1926-2026” sudarytoja Jolanta Lebednykienė detaliau pasidalino knygos sudarymo detalėmis bei knygos struktūra. Prof. Tomas Ladiga apžvelgė Panevėžio vyskupijos kūrimosi pradžią ypatingai pabrėždamas pal. Jurgio Matulaičio darbą.
Iš skvero šventė persikėlė į Šv. Apaštalo Mato bažnyčią, čia vargonų garsai visus paruošė švęsti Eucharistiją. Vargonavo Jarūnė Barkauskaitė. Šv. Mišioms vadovavo vysk. Linas Vodopjanovas OFM, koncelebravo Anykščių dekanas kun. Kan. Petras Baniulis, vik.kun. Žilvinas Treinys, Troškūnų klebonas kun. Tomas Pauliukėnas, Raguvos klebonas kun. Kan. Juozas Janulis, Alantos klebonas Audrius Vogulis, Viešintų klebonas Ričiardas Banys ir Panevėžio katedros vik. Kun. Dovydas Dabuzinskas.
Vyskupas Linas OFM homilijoje sakė:
“Pirmieji krikščionys rinkdavosi kartu švęsti Viešpaties dieną. Jie klausydavosi Dievo žodžio, laužydavo duoną ir dalydavosi gyvenimu. Jų tikėjimas nebuvo vien asmeninis reikalas – bendrystė su Kristumi ir vienas su kitu buvo jų gyvenimo esmė. Jie suprato, kad tikėjimo kelionėje žmogui labai reikia kito žmogaus, reikia bendruomenės, reikia vietos, kurioje galėtum išgirsti Dievo žodį, kartu melstis ir sustiprėti.
Tačiau tikėjimo kelias ne visada būna lengvas. Ateina akimirkų, kai žmogus patiria krizę, išbandymą, nuovargį, abejonę. Kartais atrodo, kad Dievas nutolęs, kad malda nebeduoda ankstesnio džiaugsmo, kad bažnyčioje neberandu to, ko ieškojau. Ir tada kyla pagunda pasitraukti, užsidaryti savyje, nebeateiti į bendruomenę.
Todėl apaštalas Paulius taip primena, kad neturime nutraukti savo bendrystės. Ypač tada, kai sunku, žmogui reikia ne atsitraukti, bet ieškoti Kristaus ir brolių bei seserų tikėjime. Juk tikėjimas nėra vien tai, ką aš jaučiu savyje. Tikėjimas yra kelionė, kurioje mes vieni kitus palaikome.
Ir čia labai gražiai pereiname prie šiandienos Evangelijos – prie Zachiejaus istorijos.
Zachiejus norėjo pamatyti Jėzų. Jis apie Jėzų girdėjo, jam buvo smalsu, kas yra tas žmogus, apie kurį visi kalba. Tačiau Zachiejui iškilo kliūtis – jis buvo mažo ūgio ir dėl minios negalėjo Jėzaus pamatyti.
Bet jis nepasakė: „Na, nepavyko. Nieko nepadarysiu.“ Jis ieškojo galimybės. Jis užlipo į medį, kad bent iš tolo pamatytų Jėzų.
Ir štai kas nuostabiausia: Zachiejus norėjo pamatyti Jėzų, bet pirmiausia Jėzus pamatė Zachiejų.
Jėzus sustojo, pažvelgė į jį ir pašaukė: „Zachiejau, greitai lipk žemyn! Aš noriu šiandien apsilankyti tavo namuose.“
Tai buvo ne šiaip susitikimas. Tai buvo susitikimas, pakeitęs Zachiejaus gyvenimą. Jis ne tik pamatė Jėzų – jis leido Jėzui ateiti į jo gyvenimą. Ir nuo tos akimirkos Zachiejus pradėjo keistis. Jis suvokė, kad neužtenka žiūrėti į Jėzų iš tolo. Reikia Jam atverti savo namus, savo širdį, savo gyvenimą.
Galbūt šiandien ir mums verta savęs paklausti: ar aš iš tikrųjų ieškau Jėzaus?
Šiandien mums, regis, daug lengviau Jėzų pamatyti. Mes turime automobilius, gerą avalynę, šiltus drabužius. Turime visas galimybes atvažiuoti į bažnyčią, nueiti į Mišias, susitikti su bendruomene. Zachiejui reikėjo lipti į medį, o mums kartais atrodo per sunku tiesiog ateiti į bažnyčią.
Tai kodėl žmogus nebeieško Jėzaus?
Galbūt todėl, kad esame per daug kuo nors prisotinti. Turime daug daiktų, daug pramogų, daug informacijos, daug pasirinkimų. Ir ne tik jaunimas šiandien kartais atrodo nebenorintis nieko ieškoti. Tą patį galime pastebėti ir tarp vyresnio amžiaus žmonių. Žmogus gali būti nugyvenęs ilgą gyvenimą, daug patyręs, daug matęs, tačiau jo širdyje gali atsirasti nuovargis: „Aš jau viską žinau. Aš jau viską mačiau.“
Bet Zachiejus mums primena: niekada nėra per vėlu norėti pamatyti Jėzų.
Nes svarbiausia ne tik tai, kad aš pamatyčiau Jėzų. Daug svarbiau – leisti Jėzui pamatyti mane. Leisti Jam pažvelgti į mano gyvenimą, į mano džiaugsmus ir žaizdas, į mano klaidas, į tai, ką slepiu nuo kitų. Ir leisti Jam mane pakeisti.
Galbūt mums šiandien reikia vėl tapti tais žmonėmis, kurie ieško. Ieško ne dar vienos pramogos, ne dar vieno daikto, ne dar vieno patogumo, bet Kristaus.
Žvelgdami į mūsų bažnyčias, į jų grožį, į išpuoštus altorius, paveikslus, kryžius, galime prisiminti tuos žmones, kurie gyveno prieš mus. Jie taip pat turėjo sunkumų, karų, nepriteklių, išbandymų. Tačiau jie išsaugojo tikėjimą ir perdavė jį mums. Jie pastatė, puošė ir saugojo bažnyčias ne vien dėl grožio. Jie norėjo, kad ateinančios kartos turėtų vietą, kurioje galėtų susitikti su Dievu.
Todėl į praeitį žvelkime su padėka.
Į dabartį – su atsakomybe.
O ateitį kurkime taip, kad ateinančios kartos galėtų už mus padėkoti.
Kad jos ne tik matytų mūsų išpuoštas bažnyčias, bet ir pajustų, kad čia gyveno žmonės, kurie mylėjo Kristų. Žmonės, kurie ieškojo Jėzaus. Žmonės, kurie savo tikėjimu, malda ir gyvenimu paliko dvasinį paveldą.
Tad šiandien paklauskime savęs: ar aš dar noriu pamatyti Jėzų? Ar dar ieškau Jo? Ar leidžiu Jam pamatyti mane?
Galbūt šiandien mums nereikia lipti į medį kaip Zachiejui. Tačiau mums reikia padaryti vieną kitą žingsnį Jo link.
Nes kai žmogus iš tikrųjų ieško Jėzaus, ateina akimirka, kai jis supranta: ne aš vienas ieškojau Kristaus – Kristus pirmasis ieškojo manęs.
Ir kaip Zachiejaus gyvenimas pasikeitė po susitikimo su Jėzumi, taip gali pasikeisti ir mūsų gyvenimas, jeigu tik leisime Jam į jį įžengti.
Tad nebijokime ieškoti. Neužsidarykime. Nenutraukime bendrystės. Klausykimės Dievo žodžio, laužykime Duoną, rinkimės kartu ir saugokime tai, ką gavome iš savo protėvių.
Kad mūsų gyvenimas taptų tokiu dvasiniu palikimu, už kurį ateinančios kartos galėtų pasakyti:
„Ačiū Dievui už žmones, kurie savo gyvenimu padėjo mums pamatyti Jėzų.“
Po homilijos vyskupas pašventino Panevėžio vyskupijos šimtmečio medalį. Medalyje pavaizduotas Panevezio vyskupijos globėjas – šventasis Kazimieras. Tegu šventasis Kazimieras globoja Anykščių krašto žmones !
Turiningą Anykščių dekanato Panevėžio vyskupijos šimtmečiui paminėti renginį užbaigė Šiaulių valstybinis kamerinis choras “Polifonija” (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Povilas Vanžodis) užbūręs klausytojus savo balsais.
Pasisotinę dvasinėmis dovanomis, prieš išsiskirstant į namus visi buvo vašinami kareiviška koše bei atnašoms atneštomis gėrybėmis.
Nuoširdi padėka Anykščių dekanui kun. Kan.Petrui Baniuliui už nuostabiai surengtą šventę!
Panevėžio vyskupijos informacija ir nuotraukos
