Kai dingo elektra, atsirado kaimynai (Rievės. 2026-09-04)

Vasaros pabaigoje Anykščių rajoną nusiaubusi audra padarė tai, ko ne visada pavyksta pasiekti Anykščių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis finansuojamų bendruomeninių projektų pagalba – privertė žmones išeiti iš namų ir prisiminti, kad už tvoros gyvena ne šiaip „kažkas“, o kaimynas.
Kaip stebėjosi viena po audros Svėdasuose apsilankiusi draugė, miestelyje buvo matyti neįprastai daug žmonių. Jie vaikščiojo, kalbėjosi, klausė vieni kitų, kaip laikosi, ar turi vandens, ar veikia generatorius.
Kitaip tariant, prasidėjo tikrasis bendruomeninis gyvenimas. Tik tam, kad jis prasidėtų, reikėjo gero vėjo gūsio ir daugybės parų be elektros, vandens, mobiliojo ryšio ir interneto.
Įprastai juk gyvename labai patogiai: keturios sienos, internetas, televizorius, telefonas ir kuo mažiau kontakto su aplinka. Kaimyną dažnas pažįstame iš automobilio numerio arba iš to, kad jo šuo kartais loja. O štai audra parodė, kad tikras kaimynas yra visai kas kita.
Tikrieji kaimynai išryškėjo labai greitai. Vienas turėjo generatorių, todėl prie jo prijungė ne tik savo, bet ir dar šalia gyvenančių kaimynų šaldytuvus. Kitas automobiliu pavėžėjo iki artimiausio šulinio pasisemti vandens.
Ekstremali situacija atskleidė, kad bendruomeniškumas yra ne tada, kai ant scenos dalijami padėkos raštai, o tada, kai reikia užvesti generatorių, pasidalyti vandeniu, pavežti kaimyną, susisiekti su tuo, kurio telefonas nebeveikia, arba tiesiog paklausti: „Ar jums nieko netrūksta?“
Gal todėl ši audra, nors ir pridarė daug žalos, kartu parodė kai ką labai svarbaus. Kai elektra dingo, žmonės pradėjo matyti vieni kitus. Kai neveikė telefonai, žmonės pradėjo kalbėtis gyvai. Kai neveikė internetas, pradėjo veikti kaimynystė.
Belieka tikėtis, kad tam, jog prisimintume, kas yra bendruomenė, kitą kartą nereikės dar vienos audros.
Beje, ekstremali situacija išryškino ir gyventojų informavimo spragas.
Savivaldybės ir seniūnijos informacija apie ekstremalią situaciją daugeliu atvejų sklido per feisbuką. Labai modernu. Tik yra vienas nedidelis nepatogumas: kai nėra elektros, neveikia ryšys, telefonas išsikrovęs, o internetas tapęs gražiu prisiminimu, feisbukas tampa maždaug toks pat pasiekiamas, kaip Anykščiai iš kurio nors rajono kaimo vietos autobusais moksleivių atostogų metu.
Kyla paprastas klausimas: o kur ekstremalios situacijos metu tradicinėse skelbimų lentose dingo informaciniai skelbimai, kuriais gyvenimui tekant įprasta vaga naudojasi seniūnijos?
Juk ne visi žmonės gyvena feisbuke. Kai kurie dar gyvena ir kaimuose ir informacijos ieško popierinėje „Anykštoje“.
Prasidėjo rugsėjis, medžių lapus netrukus ims plėšyti ne mažiau audringi rudeniniai vėjai. Ar mes pasiruošę naujiems iššūkiams?
Vienas verslininkas po audros dalijosi savo įžvalgomis: ne vaikų žaidimų aikštelių, kuriose niekas nežaidžia, įrengimui reikia leisti savivaldybės biudžeto pinigus, ne ežerų pakrantes už europines lėšas tvarkyti, o pirmiausia pasirūpinti tuo, kad kilus ekstremaliai situacijai žmonės neliktų be elektros, vandens ir ryšio.
Šį kartą pagelbėjo kaimynai, o ar sulauksime realios pagalbos iš valstybės ir savivaldybės, parodys tik laikas…