„Bunkeris yra toks dalykas, kuris žmogui gyvybę išgelbėja, o kartais ir pražūt jame reik“

Anykštėnas Gintaras Vaičiūnas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas ir programos „Antisovietinis pasipreišinimas 1944–1953 metai“ vykdytojas, yra išleidęs keletą knygų apie partizaninį judėjimą: „Šimonių-Ramuldavos girios ir jų apylinkių gidas“ (2014 m.), „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ (2018 m.), monografiją „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ (2023 m.). Dabar istorikas rašo knygą „Lietuvos partizanų bunkeriai ir slėptuvės“.
Su „Anykštos“ skaitytojais istorikas, XX a. vidurio sovietinių represijų ir partizaninės kovos istoriją Anykščių krašte tyrinėtojas, dalijasi būsimos knygos ištrauka apie tai, kaip buvo įrengtos partizanų slėptuvės ir iš kur kilo šis partizaninės kovos reiškinys.

Kęstutis Girnius, pirmasis išsamiai tyrinėjęs partizaninį karą Lietuvoje, rašė:
„Lietuva ne vien tik labai mažas kraštas, bet jos gamta visiškai netinka partizanavimui. Nėra nei kalnų, nei džiunglių, nei dykumų, kur galėtų slapstytis kovotojai. Nėra nei sunkiau prieinamų pelkių, nei didesnių girių. Lietuva buvo beveik visai Sovietų Sąjungos apsupta. Su vienintele kaimynine šalimi Lenkija Lietuva turėjo tik 110 kilometrų sieną, bet Lenkija faktiškai buvo Maskvos pavaldinė. SSRS nesiskaitė su priemonėmis siekdama prijungti Lietuvą prie savo imperijos. Be to, tuo metu Sovietų Sąjunga nevedė jokio karo užsienyje. Malšindama laisvės kovą Lietuvoje, ji galėjo naudoti tiek jėgos, kiek jos reikėjo. Taigi Lietuvos partizanai buvo pilna prasme vienui vieni. Apsupti nuožmaus priešo, nepalankiomis partizanavimui gamtos sąlygomis.“

Viena iš būtinų sąlygų išlikti kovojant nepalankiomis sąlygomis – įsirengti patikimą, priešui nežinomą slėptuvę – bunkerį, tačiau išdavystės atveju galimybė išsigelbėti bunkeryje buvo itin menka. Be to, slapstymasis bunkeriuose nežmoniškomis sąlygomis alino sveikatą, tam buvo reikalingi nepaprasta ištvermė ir ryžtas. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Pietų Lietuvos srities 1951 m. gruodžio 9 d. leidinyje „Partizanas“ buvo rašoma: „Tūkstančiai jaunų, pajėgių, darbingų vyrų priversti lindėti bunkeriuose, miškuose, kęsti šaltį, darganas, gyventi nežmogišką gyvenimą ir kiekvieną akimirką žiūrėti mirčiai į akis… Vieni jų stojo į partizanų eiles vėliau, papildydami žuvusius kovotojus, bet yra dalis, kuri šiuo gyvenimu gyvena nuo pat antrosios bolševikų invazijos, nuo 1944 metų. Septyneri metai lindėjimo po žeme, drėgnuose miškuose, kenčiant reumato gėlą, neturint medicinos pagalbos, elementariausių žmogaus gyvenimo sąlygų, septyneri metai slapstymosi, nuolatinio budėjimo, nesiliaujamos kovos dėl krašto laisvės.“ Siekdami kuo ilgiau išsilaikyti kovoje Lietuvos partizanai priešui turėjo būti nematomi.

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Gedimino tėvūnijos būrio vadas Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, įrengęs ne vieną bunkerį, kurio čekistams taip ir nepavyko surasti, manė, kad gerai įrengta ir užmaskuota slėptuvė buvo vienintelė galimybė išsaugoti gyvybę, nes su daug stipresniu priešu atvirai kariauti buvo neįmanoma. Okupantai, atsitiktinai ar specialiai ieškodami, rado labai nedaug bunkerių. Absoliuti dauguma bunkerių ir slėptuvių buvo surandami dėl išdavystės.
Vyčio apygardos būrio vadas Pranas Kecioris-Fiureris bunkerių nemėgo ir jų nestatė. Jo būrio partizanai laikėsi stovyklose miškuose ir rėmėjų sodybose, daržinėse arba klojimuose ant šieno ir įvairiose kitose slapstymosi vietose pastatuose. P. Kecioris bunkerį laikė pražūties vieta. Savo kovotojams jis sakydavo: „Jeigu bunkerį išsikasei, druskos nusinešk maišelį, pasipilk, nes gyvas supūsi“ arba sakydavo „Jeigu mane bunkeryje ras, taip, kaip šešką spąstuose pasiims – ir manęs nebėra.“
Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vado Povilo Bagdono-Atlanto nuomone: „Bunkeris yra toks dalykas, kuris žmogui gyvybę išgelbėja, o kartais ir pražūt jame reik.“
Pokario partizanų naudotoms įvairių tipų slėptuvėms prigijo nelietuviškas terminas „bunkeris“. Užsienio kalbų žodynuose terminu „bunker“ (angl.) dažniausiai vadinami įvairūs kariniai įrenginiai (požeminiai ir antžeminiai), skirti gynybai nuo oro ar kitokio pobūdžio atakų. Iki partizaninio karo pradžios vietiniai gyventojai žodžio „bunkeris“ nevartojo, o vieta, kur galima pasislėpti ar paslėpti kokius nors daiktus, buvo vadinama slėptuve. Bet pokariu terminas „bunkeris“ atliepė ginkluoto pasipriešinimo realijas, sukurtas okupantų. Dažniausiai lietuviai iš rusų kareivių ir čekistų, atvykusių į jų namus daryti kratos, išgirsdavo du klausimus: „Gde bandity“? („Kur banditai?“) ir „Gde bunker“? („Kur bunkeris?“). Dėl to daugelis mūsų kaimo žmonių slėptuves pradėjo vadinti bunkeriais. Vykstant partizaniniam karui terminas „bunkeris“ vis dažniau imtas vartoti ne tik okupantų, bet ir partizanų.

Bunkeriai ir slėptuvės – karo ir partizaninės kovos reiškinys. Anksčiausiai partizaninis karas Lietuvoje vyko 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų metu. Sukilėlių kariuomenė pradėta kurti miško stovyklose, kur buvo organizuojami jos daliniai, vykdavo kariniai apmokymai. Stovyklos buvo laikini sukilėlių namai, kur jie slėpdavosi, ilsėdavosi, gamindavo ginklus, ruošdavo maistą ir maitindavosi.

Dauguma stovyklų buvo įrengta atokiose, retai žmonių lankomose pelkėtose vietose, krūmynuose, buvo stengiamasi laikytis konspiracijos. Vesti atvirą kovą su daug skaitlingesne ir geriau ginkluota carinės Rusijos kariuomene sukilėliai nebuvo pajėgūs, todėl ėmėsi partizaninės kovos taktikos. Partizaninei kovai būdinga slapta veikla ir konspiracija. Tokiam kovos būdui reikalingos slaptos vietos, todėl sukilėliai rengė stovyklas miškuose ir statė ten žemines. Būrių organizavimo pradžioje, dar žiemos sąlygomis, sukilėliai įsirengdavo stovyklose pašiūres, apsistodavo miškininkų ir miško vienkiemių gyventojų sodybose. Vienas iš sukilimo Lietuvoje vadų Boleslovas Kajetonas Kolyška savo 1863 m. kovo 8 d. atsišaukime į gyventojus rašė, kad kiekvienas savanoris, atvykdamas į stovyklą, turi pasiimti šiltų drabužių, baltinių, kirvį ir maisto penkioms dienoms. Atšilus orams ir rusų kariuomenei pradėjus siautimus miškuose, sukilėliai pradėjo rengti stovyklas sunkiai prieinamose vietose: tarp pelkių, ežerų, krūmynuose, dažnai keisdavo stovyklų vietas. 1863 m. pabaigoje, artėjant šalčiams, stovyklose pradėtos statyti žeminės. Ramuldavos miške, šalia Teresboro palivarko (dabar Debeikių sen. Anykščių r. savivaldybė), 1863 m. balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje apie 10 dienų buvo 1863 m. sukilėlių stovyklos ir karinių pratybų vieta. Vyriausiasis sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas čia buvo subūręs apie 2 500 savanorių sukilėlių – didžiausią XIX a. antrojoje pusėje vienoje vietoje sutelktą sukilėlių kariuomenę. Iš Teresboro sukilėliai pradėjo savo didįjį žygį. Istorikų paskaičiavimais, 1863–1864 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje įvyko 321 mūšis ar susirėmimas su Rusijos imperijos kariniais daliniais. Žuvo apie 6 000 sukilėlių. Sukilėliai dažniausiai laikėsi ginamosios taktikos, plačiai praktikavo pasalas, vengdavo kautynių atvirose vietose, esant priešo jėgų persvarai, išsiskirstydavo mažomis grupėmis. Sukilėliams, kaip ir partizanams, teko veikti nuolatinės įtampos ir nepriteklių sąlygomis; tik žmonių globa ir parama leido jiems išsilaikyti.

Pirmą kartą apie slėptuves, galinčias būti naudingas karo atveju, ūkininkams lietuviškoje spaudoje rašyta 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Tuomet didžiausią tiražą 15 000 egzempliorių turėjęs lietuviškos spaudos leidinys, žurnalas „Šaltinis“, kvietė ūkininkus statytis slėptuves, kad apsaugotų save ir savo turtą nuo bombardavimų ir plėšimų. Buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas ir „Kario“ žurnalo redaktorius Jonas Šližys, tuomet dar devyniolikmetis gimnazistas, 1915 m. savo dienoraštyje rašė, kaip jie su broliu kasė tokią slėptuvę savo namuose Navinos kaime, Anykščių valsčiuje (dabar Anykščių r. savivaldybė). Jis šią slėptuvę vadino slėpimosi nuo šaudymo duobe. Prasidėjus kariniams veiksmams, Šližių šeima į tą slėptuvę sunešė vertingus daiktus ir pasislėpė patys, bet buvo vokiečių kareivių aptikti ir apiplėšti.

1923–1940 m. Lietuvos kariuomenėje buvo mokamasi rengti slėptuves, kurios saugotų karius ir civilius gyventojus nuo bombų, gaisro ir nuodingųjų medžiagų. Nuo 1935 m. Lietuvos kariuomenės pėstininkų ir kavalerijos pulkuose buvo sudaryti pionierių būriai. Šiuose Lietuvos kariuomenės inžineriniuose daliniuose tarnavę kariai praktiškai buvo susipažinę su slėptuvių įrengimo darbais. Lietuvos kariuomenės Pionierių būryje tarnavęs Algimanto apygardos partizanas Balys Žukauskas-Princas smėlio kalvoje šachtiniu būdu (kasant ne iš viršaus, bet iš kalvos šono) išsikasė tunelius ir bunkerį, kuriame 1947 m. buvo įrengta Algimanto apygardos, vėliau Karaliaus Mindaugo srities vadavietė. Bunkeris buvo įrengtas B. Žukausko-Princo tėvų sodyboje Butkiškių kaime, Anykščių valsčiuje (dabar Anykščių r. savivaldybė). Visa partizanų šeima – tėvai, dvi seserys ir brolis – rūpinosi šio bunkerio ir jo gyventojų saugumu.

Partizanų vadai kovotojus, tarnavusius kariuomenėje, vertino labiau negu tuos, kurie įsitraukė į partizanų gretas tiesiai iš civilių gyvenimo. Partizanų gretose kovėsi ir karininkai, ir puskarininkiai bei būtinąją karo tarnybą atlikę asmenys. Jie tikrai turėjo išmanyti, kaip karo atveju įrenginėjamos slėptuvės. Krašto apsaugos ministerijos Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus 1938 m. išleistoje mokymo priemonėje „Lengvosios slėptuvės ir saugiosios patalpos“ pateikiami slėptuvių brėžiniai, detaliai aprašomi jų tipai, paskirtis, konstrukcijos, vėdinimo sistema, įranga, privalomi daiktai, naudojimo taisyklės, valymas, dezinfekavimas ir daugelis kitų svarbių dalykų, pradedant vaistinėlės turiniu ir baigiant slėptuvių įrengimo sąmatomis.

Kaimo vietovėse žydų gelbėtojai taip pat juos slėpė įvairiose slėptuvėse ir bunkeriuose. Pasitaikė atvejų, kai tame pačiame bunkeryje vokiečių okupacijos metais slėpėsi žydai, o sovietinės okupacijos metu – Lietuvos partizanai. 1941-ųjų rudenį Trinapolio viensėdžio, Subačiaus valsčiaus (dabar Kupiškio r. savivaldybė) gyventojas Juozas Markevičius, gelbėdamas devynis nuo žūties besislapstančius žydus, įrengė bunkerį savo daržinėje, kuriame slėpėsi Subačiaus miestelio žydai: Kušneris, jo trys dukros Asia, Geja ir Sonia, Ela Ševelytė, A. Kaselis, Bernardas Kiselis bei kiti. Visi jie pas Markevičius sėkmingai sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos. Sodybos šeimininkas buvo gerai pažįstamas su Petru Masilioniu, 1945–1946 m. vadovavusiu Lietuvos partizanų būriui, veikusiam Subačiaus ir Viešintų valsčiuose. Vokiečių okupacijos metais Markevičius kartu su Masilioniu dirbo policininkais Subačiaus miestelyje. Apie tai, kad jo bendradarbis slepia žydus, Masilionis žinojo, bet vokiečiams jo neišdavė. Vadovaudamas partizanams jis dažnai užeidavo pas Markevičių. 1946 m. sausio 26 d. Masilionis su dviem partizanais atėjo paprašyti juos paslėpti. Jis papasakojo, kad Navikų miške esantį jų bunkerį kažkas išdavė ir jie netoli to bunkerio pateko į rusų pasalą, iš kurios pavyko prasiveržti, nušovė tik jų arklį. Nuo tos dienos Markevičius ir jo dukra Valentina nuolat rūpinosi partizanais, apsigyvenusiais tame pat bunkeryje, kuriame vokiečių okupacijos metais slėpėsi žydai. Deja, po mėnesio jie buvo išduoti ir abu suimti, pasisekė tik partizanams, kurie tuo metu buvo išėję į Žukauskų kaimą pas savo bendražygius. Abu Markevičiai buvo nuteisti po dešimt metų lagerio.
Kartais atokių vienkiemių šeimininkai įsirengdavo bunkerius ar slėptuves namuose, kad galėtų pasislėpti nuo raudonųjų partizanų ir rusų diversantų. Kavarsko valsčiuje, netoli Dabužių miško, vienkiemyje gyveno Dabužių bažnytkaimio (dabar Anykščių r. savivaldybė) savisaugos būrio nariai broliai Petrikai. Jie gana gudriai sugalvojo gintis nuo sovietinių partizanų. Kieme buvo išsikasę bunkerį su dviem ilgais tuneliais, kurių vienas ėjo į klėtį, kur jie miegodavo, o kitas į sodą už jų sodybos. Tėvai miegodavo gryčioje, iš jos broliai buvo nusivedę signalinį laidą į klėtį.
(Bus daugiau)