Eglė Andrejevaitė.
Mindaugo Mikulėno nuotr
Spalio 1-ąją, Tarptautinę muzikos dieną, pianistė Eglė Andrejevaitė Anykščių Angelų muziejuje pristatys programą „Maljorkos preliudai“. Joje susitinka Fryderyko Chopino preliudai ir po beveik dviejų šimtmečių gimę šiuolaikinių kompozitorių muzikiniai atsakymai.
Pianistei ši programa – ne tik muzikinis projektas. Ji susijusi su Maljorka, asmeninėmis paieškomis, vėlai išleistu debiutiniu albumu ir… Anykščiais.
Debiutinį albumą išleidote būdama 42-ejų ir sakote, kad anksčiau neturėjote, ką pasakyti „nuo savęs“. Kodėl reikėjo tiek laiko?
Mano profesijoje debiutinį albumą išleisti 42-ejų – tikrai vėlu. Bet iki tol jaučiau, kad neturiu, ką pasakyti „nuo savęs“, todėl niekaip negalėjau to padaryti anksčiau.
Kai pradėjau groti Chopino Preliudų ciklą Op. 28, pajutau, kad ši muzika yra mano ir apie mane. Tada atsirado programos versija su aktore Birute Mar, o vėliau nuvykau į Maljorką, Valdemosos vienuolyną, kuriame, manoma, sukurta didžioji dalis šio ciklo.
Ten esančioje parduotuvėlėje radau 2016 metais išleistą šiuolaikinių kompozitorių projektą – muzikinius atsakymus Chopinui. Taip prasidėjo dar viena šios istorijos dalis.
Kas Jus taip stipriai sieja su Chopinu?
Chopino muzika man yra pianistų alfa ir omega, romantinės klasikinės muzikos etalonas. Man atrodo, net ir nedaug klasikinės muzikos klausantys žmonės jį myli, jaučia ir supranta.
Gal todėl, kad jis labai žmogiškas – savo kūryboje atspindintis žmogaus sielą ir jausmus. O grodama jo preliudus pati pajutau, kad tai nebėra tik muzika, kurią atlieku. Ji tapo labai asmeniška.
O kaip šioje istorijoje atsirado Anykščiai?
Prieš keletą metų Anykščius ir čia gyvenančią Svetlaną Smertjevą atradau per aktorę Birutę Mar. Koplyčioje mudvi pristatėme koncertą-spektaklį „Žiema Maljorkoje“.
Vėliau, Birutės rekomenduota, atvykau pas Svetlaną į „Pažink save“ kursą. Beveik dvejus metus vis grįždavau į Anykščius, o tuo pačiu laikotarpiu gimė ir debiutinio albumo vidinė koncepcija – Chopino dialogas su šių dienų kompozitoriais.
Tai buvo ir labai intensyvus pasiruošimo įrašams laikas. Pamenu, į vieną seminarą net atsivežiau elektroninį pianiną, kad tarp sesijų galėčiau repetuoti.
Todėl sakau, kad „Maljorkos preliudai“ tam tikra prasme yra Anykščių žemėje pasodintas vaisius.
„Maljorkos preliuduose“ Chopinas kalbasi su XXI amžiaus kompozitoriais. Kodėl Jums šis dialogas toks svarbus?
Klausydamasi šiuolaikinių kompozitorių muzikinių atsakymų Chopinui supratau, kad tai iš tiesų yra gyvas pokalbis, nors tarp šios muzikos – beveik du šimtmečiai.
Man tai parodo, kad praeities muzika ir joje esanti išmintis niekur nedingsta. Ji gali būti aktuali ir šiandien, o šiuolaikiniai kūrėjai tą pokalbį pratęsia savo muzikine kalba.
Albumą galima klausyti namuose. Kodėl „Maljorkos preliudus“ verta išgirsti gyvai?
Gyvai šios muzikos poveikis ir publikos įsitraukimas yra visai kitoks.
Albume yra 36 kūriniai, o koncerte negroju visos albumo muzikos – atrinkau visus 12 Chopino ir dabarties kompozitorių dialogų. Pajutau, kad šiuo atveju principas „mažiau yra daugiau“ veikia labai stipriai.
Koncerte taip pat atsiranda tai, ko neįmanoma pakartoti klausantis įrašo – bendra erdvė, susikaupimas, atlikėjo ir klausytojo ryšys. Būtent todėl šį rudenį nusprendžiau surengti penkių koncertų turą.
Ir pirmasis jo koncertas – spalio 1-ąją Anykščiuose. Simboliška?
Labai. Kai pavasarį kalbėjomės su Anykščių menų centro direktoriumi Tomu Tuskeniu ir jis išgirdo, kad programoje skambės Chopinas, pasiūlė ją atlikti būtent spalio 1-ąją – Tarptautinę muzikos dieną.
Dabar matau, kad jo žvilgsnis buvo toliaregiškas. Man bus labai gera pradėti šią rudens koncertų kelionę būtent Anykščiuose – vietoje, kuri su „Maljorkos preliudų“ atsiradimu susijusi daug labiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti.
Ką norėtumėte, kad žmogus išsineštų iš šio vakaro?
Jausmą, kad muzikoje nėra teisingų ar neteisingų atsakymų. Džiaugsmą klausytis muzikos – ir laisvę atrasti savo atsakymus į ją.
