772 gramai istorijos

Prieš porą savaičių išleista dar viena Anykščių istorijos tyrinėtojo, muziejininko, kraštotyrininko Raimondo Guobio knyga „Aukščiausių bokštų šviesoje“. Naujasis leidinys, švytinčiu viršelio grožiu, subtiliai vaizdais perteikiama simbolika, yra skirtas Anykščių parapijai. Truputį didesnio, nei įprasta, formato, pustrečio šimto puslapių, 350 egzempliorių knygų, paženklintų „Spingsulės knygynėlio“ 51 numeriu. Kiekviena – po 772 gramų svorio.
Tai pasakojimas apie bažnyčią, kunigus, gyvenimą mieste ir kaimuose bei sodžiuose, kuriame daug šiek tiek žinomų ir visai negirdėtų įdomybių. Ta proga „Anykšta“ šnektelėjo su knygos autoriumi.

– Pirmoji kraštotyrinių tyrinėjimų knyga „Inkūnai“ pasirodė jau prieš tris dešimtmečius. Koks buvo kelias nuo pirmosios knygos iki šiemet išleistos ir skirtos Anykščiams?

– Tada tai buvo tarsi pabandymas, polėkis ir jaunatviškas noras išleisti knygą. Knygas skaityti labai mėgau nuo vaikystės, jos man kaip stebuklas, tad norėjosi pačiam sukurti nors mažytį stebuklą. Tuo metu knygų apie miestelius, juo labiau kaimus, beveik nebuvo, tad kiekviena tokia buvo įvykis. Žinių ieškojau kantriai, važinėjau į tarpumiškių kaimus, kalbinau pačius vyriausius, daugiausiai regėjusius, patyrusius žmones.

Inkūnus vadinau miškų šventove, parapijiečius giriniais žmonėmis, tad tarsi ir logiška, kad knygos išleidimą finansavo Anykščių miškų urėdija. Kaip juokavom – toli ieškoti nereikėjo, tereikėjo skirti pelną už keliolika brandžių pušų.

Tuomet ėjo 1995 metai. Po to buvo kelios mažesnės knygelės. Norėčiau išskirti jubiliejiniais 2000 metais išleistą knygą „Ten, už kalvų, Skiemonys“. Po to gyvenimas svyravo pakilimais ir nuosmukiais, bet vis dar pavykdavo šį tą įdomaus sužinoti, užrašyti, skleistis straipsniais ir knygomis. Tarsi naujas etapas, impulsas buvo Covid epidemijos laikas. Tada ir pavyko parašyti kol kas svarbiausią ir didžiausią knygą „Butėnai. Gimtojo kaimo istorija“. Po to ir pilietiškai naudingos trilogijos apie visuomenines organizacijas knygas išleisti: jaunalietuviams – „Jaunosios Lietuvos keliu“, šauliams – „Anykščių krašto šauliai“ ir pavasarininkams bei kitiems veikliems katalikams – „Dieve, esi Tu, pavasaris“. Taip pat džiaugiuosi ir knyga „Vyžuonos. Žalsvųjų saulėlydžių krašte“ – mano mylimam kraštui Vyžuonoms bei šios parapijos vakariniam pakraštėliui, kuriame mano protėviai gyveno ir kuris nūnai Anykščių rajonui priklauso. Labai džiaugiuosi, kad pernai pagaliau pavyko išleisti knygą „Debeikiečiai“.

Tad sudėjus su mažesnėmis knygomis, piešinių, fotografijų albumais susidėjo daugiau nei trys dešimtys leidinių. Atrodytų, kad viskas buvo taip neseniai, nes tebevažiuoju tuo pačiu dviračiu, kaip prieš daugiau nei trisdešimt metų. Bet ir pasaulis aplinkui kitas, ir aš jau nebe toks…

– Knygos dedikacijoje mįslingai ir iškilmingai teigiama, kad ji skiriama anykštėnams, mylintiems Žemę ir Dangų. Ar visi anykštėnai myli šias dovanotas ir kartu pasirenkamas, pelnomas duotybes?

– Giliau į žmogų sunku pažvelgti, juo labiau, jį pažinti. Anykštėnai labai paslaptingi ir daugybės metų juos pažinti nepakanka, kaip ir noro atvirai prabilti stinga. Kadaise ir labai pamaldūs, ir labai vieningi, dosnūs buvę. Juk ne juokas tokią bažnyčią pasistatyti – visą dešimtmetį pinigus aukoti, prievoles atlikti. Po to matyti, kaip bokštai griūva Didžiojo karo liepsnose ir greitai juos atstatyti. Milžiniškas darbas ir pasididžiavimas tuomet gyvenusiais parapijiečiais, pagarba jų pasiektam tikslui bei padėka Dievui.

Šiandienos anykštėnai tuos pasiryžėlius deramai pagerbtų, jei kuo dažniau į šiuos maldos namus ateitų, apie didį darbą jaunimui pasakotų. Dėkoti ir nuolankiai prašyti. Ar galėtų dabar ką nors panašaus anykštėnai nuveikti šiandien, aš nežinau. Tikriausiai, kad taip. Iš tiesų ir ši knyga pasirodė tik supratingų ir gebančių dalintis anykštėnų dėka. Dėkoju jiems.

– Mėgstate, tarsi tai būtų ką tik sugauta žuvis, vos tik išleistą knygą pasverti. Kodėl?

– Ne tik pasverti, bet ir jos spaustuvėje įgytą aromatą, leidėjui labai malonų naujumo kvapą, kiekviena knyga kvepia skirtingai, pajusti. Pavadinimas gimė spontaniškai, nors pradžioje skambėjo „Aukščiausių bokštų ūksmėje“, tačiau galiausiai paskutinįjį žodį pakeičiau šviesesniu. Juk ir knygos viršelis šviesus, spalvingas, džiaugsmingas. Tai dailininko Alvydo Latėno tapyto paveikslo, kuris nūnai kabo mano Šventosios galerijoje, fragmentas, papildytas legendinės kultuvės, prisimenant mergaitės užgautą nykštį, dangaus angelų ir anykštėnų vaikučių veidų mozaika. Dangus, žemė ir vanduo…

Prie pavadinimo mažesnėmis raidėmis pridėta, kad tai Anykščių parapijos knyga, tačiau tai rodyklė ne tiek į dvasinį turinį, kiek ribas, kur vyksta aprašomi įvykiai. Parapija pasirinkta kaip mažiausiai kintantis administracinis vienetas. Nors ir tos ribos labai stipriai pasikeitė XX amžiuje įsisteigus daugybei naujų parapijų. Teko iš vienų atimti, o kitiems pridėti. Knygoje nemažai žinių ir apie bažnyčią, kunigus, tarnus, gyvenimą klebonijoje, mieste, sodžiuose, yra pateikti nūnai jau primiršti vietovardžiai, Žažumbrio malūno istorija, rašoma apie vienuolių kryžiečių iš Šveicarijos misiją, apie Anykščių kurorto užuomazgas, savivaldą tarpukariu, mūsų rašytojus, menininkus. Pateikiama smuikininkės virtuozės Aliutės Strazdaitės biografija, labai įdomios Klemenso Medžiuolio, gyvenusio Ažupiečiuose, bei Navinos kaimo gyventojo Jono Sližio dienoraščiai, Antano Tuskenio pamąstymų užrašai.

Labai džiaugiuosi didžia įvairove švytinčiais, informatyviais iliustracijų blokais, kurie susilieja į mažytį albumą. Pateikiama gerokai virš dviejų šimtų vaizdų. Ieškant žinių labiausiai gaivino susitikimai su žmonėmis. Įsiminė Verutė Židelytė-Pukenienė iš Pavarių, Antanas Kavoliūnas Gyliuose, Valentinas Medžiuolis iš Lakinių ir dar daugybė nuoširdžių ir tiesių – tikrų anykštėnų.

– Kokie tolimesni planai? Ar jau žadate pasukti kitais keliais, gal net į politiką – tiksliau į savivaldą,  kelių tautiniai kultūrai tiesinti?..

– Buvo tokia mintis, kad šia knyga jau vertėtų ir baigti. Galvojau gi apie savo gyvenimo ir karjeros pervartą. Ši knyga tarsi ir galėjo vainikuoti mano kraštotyrinį darbą. Tačiau, kaip jau esu prasitaręs, esu įsipareigojęs, tarsi ir skolingas tiems žmonėms, kuriuos nuo darbų atitraukęs ar pradžiugindamas kalbinau, jų istorijas užrašinėjau. Kaip išmintingai anykštėnė Filimona Skrebūnaitė-Jakimavičienė pratarė: „Jau viską papasakojau, jau užrašyta, jau galiu mirti“. Tad negaliu gi aš jos ir kitų sutiktųjų dėl nuovargio ar paikumo pamesti.

Naujojoje knygoje paminėjau daugiau nei aštuoniasdešimt istorijos liudytojų – mokovų. Dauguma jų jau senokai mirę, tad kai kam kyla klausimas, kaip gebėjau pasišnekėti dar XIX amžiaus pabaigoje ar XX pradžioje gimusius? O gi šnekinau juos ne vakar, bet prieš dešimtmetį ar kelias dešimtis metų. Tad tokių prakalbintų žmonių, surašytų istorijų, mano lobyne dar labai daug. Teks darbuotis, skleisti patikėtas įdomybes, kad tų sutiktų žmonių nenuliūdint…

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas