Ant Šeimyniškėlių siūlo statyti Šviesos pilį už milijoną

Spalio 8-osios vakarą Anykščių koplyčioje-Pasaulio anykštėnų kūrybos centre vyko archiskulptūrinės šviesos instaliacijos ant Šeimyniškėlių piliakalnio idėjos pristatymas „Šviesos pilis. Voruta“.
Vilnietis architektas Mantas Maziliauskas negausiai susirinkusiems anykštėnams ir miesto svečiams pristatė idėją – jis suprojektavo Vorutos pilį, tačiau ne medinę, apie kurią kalbama daugybę metų, o tam tikrą metalinę konstrukciją, šviesų instaliaciją.
Į šį pristatymą neatvyko nė vienas rajono vadovų, o po M. Maziliausko pristatymo kilo ginčų audra.

Pilis būtų iš plieno juostelių

Šviesos pilies užstatymas, kaip sakė architektas M. Maziliauskas, siektų apie 1 tūkst. 100 kv. metrų, joje būtų beveik 3 tūkst. kv. metrų vidinio kiemo. Bokštai siektų 20 ir 15 metrų. Tai kainuotų apie 1 mln. eurų, o pilies instaliacija būtų pastatyta maždaug per metus.
„Norėčiau pristatyti metodą, kuriuo dirbu paskutinius 15 metų, aš jį vadinu archiskulptūriniu metodu, kur šviesos ir tam tikros materijos pagalba yra piešiamos perspektyvos, bet jos yra tikros, apčiuopiamos, realios. Norėjau pakviesti Anykščius į naują požiūrio tašką, vietą, mąstymo būdą ir šiandien turiu Vorutos viziją, koncepciją, pasiūlymą. Tai – mano dovana Anykščių miestui. Vorutos pilis, kas yra apčiuopiama, realaus – tai yra archeologija, po žeme atlikti išsamūs tyrimai. Atsiranda architektūrinis planas, išdėstymas, nuo to aš ir atsispiriu. Galvojau apie viršutinę dalį. Perimetras išlaikomas tvarkingai, griežtai savo vietoje. Yra vizualizacija, kaip galbūt atrodė pilis, bet man norėtųsi būti šiandien, su šiandienine aplinka, šiandieniniu pasauliu ir nebandyti įsivaizduoti, kaip buvo senų senovėje, nes vis tiek yra rizika tam tikros nevykusios vaidybos ar blefavimo, – sakė architektas. – Mintis yra, kad pilis turėtų tam tikros efemerijos, tarsi plevenimo ore. <…> Man įspūdingas pats piliakalnio reljefas, jis labai skulptūriškas, daug galvodavau, kad gal nereikia nieko daryti, nes jis ir taip yra gražus. <…> Bet bėgant laikui – mano tėtis istorikas, jis čia dalyvauja – sakydavo, kad turi atsirasti istorinis, kultūrinis ženklas. Pagalvojau, kad jis yra teisus. Ir pats tai pajaučiau. Turime daug skulptūrinių reljefų, o šitoj vietoj yra mūsų istorinio veido portreto dalis, ir kai tas portretas yra nematomas, nemanau, kad tai yra gerai. <…> Tikiuosi supratimo ir palaikymo visoje bendruomenėje.“
Pilis, kaip pasakojo architektas, būtų pagaminta iš plonų korteno – atsparaus atmosferos veiksniams konstrukcinio plieno – juostelių, o tai, pasak M. Maziliausko – beveik amžina medžiaga.

„Kortenas turi šviesiai oranžinę spalvą, kas labai panašu į plytą, pušies kamieną, saulėlydį… Esu ne kartą daręs, kai ta juosta iš abiejų pusių dengiama ąžuolo ar eglės juostelėmis – taip išgaunama labai ilgaamžė ir visiškai medžio pojūčio materija. <…>
Viskas yra perdengta, taip, kaip būdavo statoma. Tai būtų įspūdis sveikos, drūtos pilies bokšto, to viso gardo, o visa kita, aš galvočiau, galėtų būti lankoma, galėtų būti įrengtos stiklinės kapsulės, kuriose būtų ir audio, ir video, ir virtuali realybė, ir liečiamos, keičiamos, nuolatinės parodos, kurios kalbėtų apie istoriją. Nereikėtų įrenginėti stogų, tualetų, rekuperacijų, ventiliacijų… Ir piliakalnis sveikai žiūrėtųsi, ir vieta atsirastų, ir lankomumas, ir trauka. Prisiliesta būtų labai minimaliom priemonėm, bet mastelis būtų „viens prie vieno“.
Mintis – tamsiuoju gamtiniu metų laiku meno kūriniu kviečiama patikėti grožio pergale – šviesa piešti naujas vilties perspektyvas. <…> Tai galėtų būti miesto kalėdinių, kitų švenčių akcentas.
Būtų panaudotos integruotos LED juostos ir žemėje montuojami prožektoriai, iš viso beveik 1,5 tūkst. konstrukcinių elementų“, – apie savo projektą pasakojo architektas M. Maziliauskas, paminėdamas, kad projektas „visai nebrangus – kiekvienas lietuvis galėtų „susimesti“ po 30 centų“.

Archeologas dr. Gintautas Zabiela: „Voruta tapusi anykštėnų savastim“

Į pristatymą atvykęs Šeimyniškėlių piliakalnį ištyręs istorinio paveldo ekspertas, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Zabiela sakė, kad „paskutiniai veiksmai“ ant Šeimyniškėlių piliakalnio buvo daryti maždaug prieš dešimt metų.
„Anykštėnai tikrai žino, kas yra Voruta, su kuo ji „valgoma“ – tai daug kartų kartota. <…> Paskutiniai veiksmai Šeimyniškėlių piliakalnyje ko gero buvo prieš 10 metų, kada buvo pradėtas antrą, jei ne trečią kartą [tyrimas]. Pilies kūrimo procesas prasidėjo, nepakilo nuo nulinio ciklo ir paskui vėl viskas redukavosi ir dabar yra kaip yra. Prieš metus kalniukas likęs iš tų žemių neišvežtas, atrodo, kad dabartinis pilkapis. O toliau visas veiksmas vyksta muziejaus dėka, Antano (Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininko Antano Verbicko – aut. past.) dėka sukurta medinė pilis greta, papilyje. Kai klausinėji žmonių, kurie ne anykštėnai, bet būna Anykščiuose, jie sako, kad jau pilį pastatėt. Jiems asocijuojasi su muziejine dalimi, esančia papilyje“, – kalbėjo dr. G. Zabiela.
„Voruta yra tarsi tapusi anykštėnų savastim, tik kad plačiai nereklamuojama, nes nelabai gerai Vilniui ir kitoms vadinamosioms Lietuvos sostinėms. Kaip dabar pripažinsi, kad Mindaugas buvo čia, o ne tenai? Gal nepakankamas dėmesio buvimas, jis greičiausiai laikinas, o gal taip ir turėtų būti… Nes kalbant apie Mindaugo laikus, keturios vietos žinomos. Mindaugas valdė keliolika ar daugiau metų, jis buvo daug kur. Rašytiniai šaltiniai, deja, išsaugojo keturias vietas. Anykščiai dvi vietas turi. Faktas tas, kad Voruta yra Lietuvai, karalystei, Lietuvos himnui svarbi“, – sakė archeologas dr. G. Zabiela.
Piliakalnio tyrimai, pasak dr. G. Zabielos, buvo atliekami nuo 1990 iki 2006 metų. Jis teigė, kad turime vienintelę šalyje visiškai ištirtą Viduramžių Lietuvos medinės pilies vietą. Vienintelė ji tokia ir Baltijos kraštuose.
„Archeologiškai pilis, piliavietė, Voruta yra pažįstama išsamiai. Ilgą laiką Anykščių savivaldybė finansavo šiuos tyrimus, kad būtų galima pastatyti natūralų pilies maketą – taip, kaip mes ją įsivaizduojame, ką žinome. Tas įsivaizdavimas buvo labai pozityvus, reikalingas praeito tūkstantmečio paskutiniam dešimtmetyje. Paskui jis po truputį keitėsi, atsirado naujas supratimas, naujos technologijos, reikalavimai, sugriežtėjo paveldo apsaugos dalykai, buvo įvairių ginčų. Apie 2000-uosius metus buvo priimtas sprendimas išimtiniais atvejais ir Šeimyniškėlių atveju buvo galima tai daryti. Bet tai buvo visiška išimtis. Dabar ko gero šitoj išimty šita išimtis nebegalioja. Paveldas saugomas griežčiau ir griežčiau. Gal čia ir nieko tokio, nes paveldo vis mažėja.
Besikeičiantis supratimas, išsaugojimo reikalai, to paties paveldo supratimo reikalai, nustatė ieškoti kitoniškų dalykų. Maketas tuo metu nebuvo realizuotas. Kas atsirado per tą laiką ir ką galima padaryti?“ – klausė dr. G. Zabiela bei pasiūlė vieną sprendimų.

Dr. G. Zabiela – už 3D modelį

Archeologas, ištyrinėjęs Šeimyniškėlių piliakalnį, sakė, kad Vorutos pilies neįmanoma atkurti tokios, kokia ji buvo. Tačiau jis pasiūlė kitokių sprendimų – kai iš viso nieko ant piliakalnio nereikia statyti.
„Vienas dalykas, tam, kad neįmanoma atkurti maketo vienas prie vieno, tai gal daugiau dėl minėtų saugos reikalavimų. Buvo skaičiuota kažkada, kad reiktų milijono, dabar, matyt, daugiau. Bet ne piniguose tokiu atveju reikalas. Savivaldybei gal sudėtingas toks reikalas būtų, bet tiesiog atsirado kitoniškų vizualizacinių dalykų. Vienas tokių – konkurentas, kuris stovi šalia. Visai neblogas konkurentas, nes vis vien, kiekviena pilis, ką kasinėdami radom ir nustatėm – tai pilies planą. Kur buvo pilies sienos, kažkokie pastatai kur stovėjo. Visa kita – archeologas yra bejėgis. Tenka pasitelkti analogus, istorinius šaltinius“, – sakė dr. G. Zabiela, paminėjęs, jog tuo laikotarpiu, kai ant Šeimyniškelių piliakalnio stovėjo pilis, statyba buvo „gana konservatyvi, nesikeisdavo, arba keisdavosi kai kurios detalės“.
„Tokios, kurias galima nustatyti – kokios buvo Viduramžiais, kokios – vėliau. Visa tai geriau įsivaizduojama ne natūroje, o vizualiai. Ne vietoje, o kažkokioje plokštumoje, suteikiant įvairias rekonstrukcijas.

Medis, deja, neilgaamžis dalykas. <…> Pilis yra karinis, gynybinis objektas ir dėl to jis turi būti tvirtas, pastatomas pakankamai greitai. Jis atrodė gal nelabai gražiai, estetiškai, jo statybos technologijos buvo palyginti trumpaamžės. Praeidavo grėsmių laikotarpis, tarkim, Mindaugo vidaus karas, pora metų ir viskas, ta pilis patapo mažai svarbus gynybinis objektas. Tokią pilį bandyti statyti – bus trumpalaikis objektas, kurį reikės remontuoti, perstatyti. O jei naudosime kitas technologijas, medžiagas, bus „miksas“ tarp vieno ir kito“, – aiškino dr. G. Zabiela.
„Kokios mintys galimos atkūrime? Dabar yra labai įvairių būdų. Plokštuminiai vaizdai, kurie yra 3D, jie egzistuoja sėkmingai, norint parodyti, kaip pilis galėjo atrodyti. Suradus naujus analogus, pasitikslinus, vaizdas gali ir keistis. Paskutiniu metu pradėjo plisti 3D modeliai, kur reikia naudoti virtualius akinius. Geras pavyzdys – Skuodo rajone esantis virtualus pasivaikščiojimas po pilį. Ten yra kompiuterinė grafika, apie 10 minučių filmukas. Trūkumas tas, kad kol kas šis modelis gali veikti tik uždaroje patalpoje.
Esu ne kartą sakęs, kad Šeimyniškėlių piliakalnis yra puiki vieta padaryti tą 3D modelį vaikštant pačiame piliakalnyje. Dabartinės technikos galimybės iš esmės jau tą leidžia padaryti.
Kas toliau turėtų, galėtų būti, mano nuomone, vystant šį projektą? Analogų, vaikštant ne patalpoje, aš nežinau. Tas kelias Vorutos atkūrimo, virtualaus, mano manymu, būtų sėkmingas“, – savo nuomone dalijosi archeologas dr. G. Zabiela.

Siūlytų „mestis“ po 50 centų

Anykščių rajono vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė dėkojo kolegai vilniečiui M. Maziliauskui už pristatytą idėją. Šią idėją, kaip sakė pats architektas, M. Maziliauskas Anykščiams padovanojo.
„Mes negalim klastoti istorijos, negalim atstatyti galvodami, kad atstatom tai, kas buvo. Gintautas (Zabiela – aut. past.) labai aiškiai pasakė – jei anksčiau pilies paskirtis buvo gynybinė, dabar gali būti reprezentacinė, lankoma, rekreacinė. Visai kitoks pasaulis, kitokia raiška. <…>
Ačiū už pradžią, už tokią dovaną – kai žinai, ką reiškia tokie dalykai padaryti. Tai labai svarbu. Medinei piliai atstatyti leidimą išdavėme 2007 metais, tada viskas keitėsi, buvo daug diskusijų, papilio teritorija… Vystėsi įvairiausi bandymai. Pernai Išmaniojo miesto projekte galvojom, kaip pakeisti viso papilio įvaizdį, nes visi žinom, kad blogai. Labai dėkingi. Nežmoniškai. Visą Lietuvą kviesime „mestis“ po 50 centų. Suprantu taip, kad tai yra pasiūlymas ir kad kitą kartą anykštėnai būna, iš karto: „o koks pamatas bus?“, „koks konstruktyvas?“ Čia yra idėja“, – kalbėjo D. Gasiūnienė.

Apšvietimo keitimas kainuotų apie 50 tūkstančių

Į architektą M. Maziliauską kreipėsi Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys dr. Virgaudas Puodžiukas, kuris teiravosi, kokia būtų būsimos pilies priežiūra. M. Maziliauskas sakė, kad naudojant šį metodą, reikia labai mažai materijos, naudojamos tvarios medžiagos, kurioms nereikia priežiūros daugybę metų. Tačiau priežiūra būtų reikalinga apšvietimui, kurį reikėtų keisti maždaug kas 30 metų.
„Archeologijos čia daryti kaip ir nereiktų, nes visa struktūra turi savo nuosavą svorį, jokių įgilintų pamatų daryti nereikia. Šiaip – nebrangus projektas“, – sakė M. Maziliauskas, o anykštėnė Virginija Vilčinskienė jo pasiteiravo, kiek vis tik kainuotų šviesų pakeitimas, kad ir po 30-ties metų. Architektas atsakė, jog tai galėtų kainuoti apie 50 tūkst. Eur.
Anykščių rajono tarybos narys, architektas Kęstutis Indriūnas sakė, kad „darysime viską, kad ji būtų pastatyta. Tai Lietuvoje būtų unikalu. Kalbant apie medžiagą – kortenas yra super.“

Tapo madinga puošti archeologinį paveldą

Tačiau nebe medinės pilies idėja ant Šeimyniškėlių piliakalnio patiko ne visiems. Susitikime dalyvavę Kultūros paveldo atstovai nebuvo tokie sužavėti.
Architektė, architektūros istorikė, menotyros mokslų daktarė, kultūros paveldo ekspertė Dalė Puodžiukienė klausė, ar M. Maziliauskas atkreipė dėmesį į kitą piliakalnio pusę bei kaip „plevenimas ir mirgėjimas“ koreliuotų su jau esančiu statiniu.
„Manau, turi būti ansambliškas sprendinys – ir esamo pastato, ir apšvietimo. Žinoma, gatvės, kelio klausimas – tas rakursas, šiaurės vakarinis, šiandien yra blogiausias. Bet vizualinis triukšmas yra išsprendžiamas“, – sakė architektas.
„Ką daryti, kai yra bloga architektūra? Užleisti vijokliais“ – replikavo D. Puodžiukienė, sakydama, kad keistų idėją.
Kultūros paveldo departamento Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus vedėja Rasuolė Kerbedienė kalbėjo, kad piliakalnis yra kultūros paveldo ir archeologijos objektas.
„Šiais metais tapo labai populiaru puošti ar kitaip dekoruoti archeologinį paveldą. Manau, kad čia reikia labai daug diskusijų tiek su paveldo bendruomene, tiek su anykštėnais ir, manau, jums reikia pradėti nuo to, kad tai yra archeologinis paveldas ir ar taip gali būti. Aš priimu nuomonę Gintauto Zabielos – geriausias variantas būtų 3D akiniai. Man asmeniškai labai gražu šita švari erdvė“, – kalbėjo R. Kerbedienė bei pasiteiravo, iš kur projektui architektai gaus pinigų. „Tai – kiekvieno lietuvio, anykštėno garbės reikalas“, – atsakė architektas M. Maziliauskas.

Paveldosaugininkai prašo neskubėti

Paveldosaugininkė, prisistačiusi kaip atstovaujanti centrinį Kultūros paveldo departamentą, pasidžiaugė, kad vyksta diskusija.
„Tai – diskutuotina. Ir diskutuotina ne mėnesį, ne du, plačioje bendruomenėje – tiek paveldo, tiek architektų, žinovų, nes tai būtų tokio tipo pirmas projektas Lietuvoje. Atsiranda naujos technologijos, medžiagiškumas visiškai neartimas archeologinio paveldo objektui. Kalbėkimės. Nepriimkime sprendimų. Pavyzdys: Ukmergėje įrengia metalinius laiptus neįgaliesiems, kad galėtų lankyti piliakalnį. Atsirado nauja, netipinė medžiaga archeologiniam paveldui ir visiškai pakeitė kraštovaizdį, piliakalnį“, – kalbėjo Kultūros paveldo departamento atstovė.
„Įsivaizduokit, jei pilis nešviečia – dieną, kada lyja, kada šlapdriba. Ji tokia stovi. Aš nelabai ją gražią ant to gražaus piliakalnio matau“, – pastebėjo D. Puodžiukienė.
„Vizualizacijos labai tolimos nuo realybės, tai tik užuomina. Tai konstruojama iš plonyčių metalo juostų, pavyzdžiui, Kidulių dvare pavyko įgyvendinti iš 8-ių milimetrų armatūros 9-ių metrų aukščio šviesos skulptūrą. Paėjus tam tikru kampu, jos visai nebematai, o vakare ji įsižiebia“, – kad konstrukcija nebūtų griozdiška, tikino architektas M. Maziliauskas.
„Tai yra visko pradžia, Mantas mums atvažiavo pristatyti idėją, tai nėra leidimas“, – susirinkusius ramino D. Gasiūnienė.
Po paveldosaugininkių pasisakymų pratrūko K. Indriūnas: „Aš matau, kaip čia bus. Du žmonės sakys, kad negražu, du – gražu. Bus be galo. Mums reikia drąsos, nes mes visko bijom ir toliau bijosim. Atsimenu, kaip Prancūzijoje Pompidu centrą pastatė saugomoje teritorijoje, Luvre piramidę. Linkėčiau pagaliau drąsos. Kažkokia nesąmonė Lietuvoj.“
„O kodėl paveldo objekte?!“ – pyktelėjo Kultūros paveldo departamento atstovės. „O kodėl ne? Tai kažkokia neliečiama karvė! Jūs turit teisės aktą ir nieko nedarot!“ – atkirto K. Indriūnas.
„Mes nesakom „ne“, reikalinga diskusija. Tai yra nacionalinės reikšmės objektas, reikia platesnės diskusijos. Kalbėkimės“, – pasiūlė paveldosaugininkė iš Vilniaus.
„Aš už tai, kad ką esame išsisaugoję, laikykimės restauravimo režimo ir neleiskime jam sugriūti. Dabar per 20 metų nežinau kiek dvarų palaidojom, nieko neišsaugojom, naujoms idėjoms iš karto… viduj yra toks jausmas. Neleisti lengviausia. Esu už tai, kad labai labai daug diskutuotume“, – sakė D. Gasiūnienė.

Vorutos pilies atstatymo idėjai – trisdešimt metų

Buvęs ilgametis Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius, muziejininkas Antanas Verbickas prisiminė, kada buvo nuspręsta atstatyti medinę Vorutos pilį.
„Kitąmet bus lygiai 30 metų, kai Saulius Nefas (tuometinis Anykščių rajono meras – aut. past.) iškėlė pilies idėją. Mes praėjome medinės pilies etapą. Mes suprantam, kad į medinės pilies istoriją nebegrįšim. Šiandieną čia jaučiuosi lygiai tokioj pačioj situacijoj, kai prasidėjo pirmą kartą Kęstučio Šerepkos žodis apie Lajų taką. Šviesios atminties mokytoja Aldona Daugilytė kiek kovojo… Ir ką mes pamatėme? Kad visuomenei reikia tokio kabliuko, kuris užkabintų, kad važiuotų į Anykščių šilelį. Kai su infobusu stovėdavom prie Puntuko akmens ir suvenyrus pardavinėdavom, ten būdavo dešimtys, gal – šimtai žmonių.
Reikia, kad šita idėja būtų kažkaip pristatyta. Sutinku su Kęstučiu (Indriūnu – aut. past.), kad aktualizuoti piliakalnį reikia“, – sakė A. Verbickas.

Statė, nepastatė

„Anykšta“ anksčiau yra rašiusi, kad 2016 metais Anykščių rajono savivaldybės mero Kęstučio Tubio iniciatyva buvo paskelbta, kad ant Šeimyniškėlių piliakalnio pradedamos medinės, XIII–XIV a. menančios čia stovėjusios gynybinės pilies statybos.
Skaičiuota, kad pirmajam pilies statybų etapui gali tekti išleisti maždaug 1,5 mln. eurų. Link Šeimyniškėlių piliakalnio buvo nutiestas kelias, kuriuo galėtų judėti statyboms reikalinga technika – kelio įrengimas kainavo beveik 15 tūkst. eurų.
Bendrovė „Povilo Gurklio firma“ buvo pradėjusi statybas – į piliakalnį suleista per 60 pamatų polių, kurių ilgis 2 metrai, tačiau nukrypus nuo techninio projekto ir paaiškėjus, kad šie poliai statinio neatlaikys, sutartis nutraukta, poliai ištraukti ir statybos tyliai nutrūko.
2019 metais K. Tubį pakeitęs Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius pranešė, kad medinė pilis nebebus statoma, nes tai savivaldybei taptų per didele finansine našta.
2004 metais prie piliakalnio, ant antrojo papilio, pastatytas medinis apžvalgos bokštas, skirtas edukacinei veiklai, 2017 metais įrengtas papilio kiemelis.
Prieš penkerius metus pasirūpinti supuvusiais Šeimyniškėlių piliakalnio laiptais į Anykščių rajono savivaldybę kreipėsi archeologai dr. Gintautas Zabiela ir dr. Tomas Baranauskas. Mokslininkai teigė, kad jiems susidarė įspūdis, jog savivaldybei, nepavykus pastatyti medinės pilies, ši vieta neberūpi, o Šeimyniškėlių piliakalnio nepriežiūra Anykščių kraštui daro gėdą (ALEKSIEJŪNAS R., „Šalia Šeimyniškėlių piliakalnio bus statomas trečiasis bokštas“, www.anyksta.lt, 2025-12-26).
Beje, architektas M. Maziliauskas anykštėnams jau pažįstamas – jis suprojektavo maždaug už 20 metrų nuo Inkūnų bažnyčios šventoriaus pastatytą trijų–keturių aukštų bokšto tipo geležinį karkasą – bokštą. Dėl šio bokšto statybų teisėtumo vyksta teisiniai ginčai.
M. Maziliauskas yra surengęs per pusę šimto tapybos darbų parodų, prisidėjęs prie daugiau nei 400 architektūrinių, skulptūros bei instaliacijų projektų.