Mirusiojo deginimas buvo šventa ir vieša apeiga

Ilgių tradicija – labai sena. Tai laikas, kai vėlės grįžta namo. Pats žodis sako, kad tai ilgesio laikas. Ilges baltai šventė vėlyvą rudenį nuo spalio pabaigos iki lapkričio pradžios.
Dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja, menotyrininkė, doc. dr. Jolanta Zabulytė „Anykštai“ pasakojo, jog iki XX amžiaus pirmos pusės į kapines eita tik ypatingomis progomis, viena iš jų – Vėlinės.

Laidodavo ir vandenyje ar medžiuose

„Anykšta“ doc. dr. J. Zabulytės, teiravosi, kaip kito laidojimo tradicijos Lietuvoje, galbūt grįžtame prie šaknų, o gal – atvirkščiai, tolstame? (Atkelta iš 1 psl.)
„Į šį klausimą išsamiausiai bei tiksliausiai atsakytų archeologai bei istorikai, o aš tegaliu apibendrintai pateikti esminius bruožus. Baltų žemėse, o ir Lietuvoje, skirtingais laikotarpiais buvo laidojama skirtingai, – vienais periodais vyravo griautiniai kapai, kai mirusysis užkasamas į žemę, kitais – deginama ir laidojama tik urna su pelenais. Buvo laikotarpiai, kai šios laidojimo formos buvo taikomos tuo pačiu metu skirtingose gentyse, regionuose. Manoma, kad baltai mirusiuosius laidojo ir vandenyje, įkeldavo į medžius. Apie tai liudija ir 1261 metais užrašytas Sovijaus mitas, kur kalbama apie laidojimus užkasant į žemę, įkeliant į medį ir deginant“, – pasakojo Vilniaus dailės akademijos docentė dr. J. Zabulytė. Ji sakė, jog krikščioniškuoju laikotarpiu įsigalėjo griautiniai kapai, tai yra, laidojimas užkasant į žemę.
„Šiandien vėl matom grįžtant palaikų deginimą, urnas su pelenais laidojant žemėje arba laikant kolumbariumuose, tad galima sakyti, kad senosios tradicijos atgimsta. Tiesa, skiriasi pats procesas, nes senaisiais laikais deginimas buvo svarbi vieša šventa apeiga, – valdovai, didikai, karžygiai bei žyniai buvo laidojami iškilmingai, dalyvaujant masėms žmonių. Nors nėra išlikusių aprašymų, galima nuspėti, kad paprastų genties / šalies gyventojų deginimas vykdavo kukliau, artimųjų šeimos rate, tačiau šventumo aspektas nebuvo mažesnis, nes tai svarbus atsisveikinimo su artimu ir jo sielos palydos dausosna momentas. Dabar viskas vyksta kitaip – mirusįjį atiduodame specializuotoms įstaigoms ir pasiimame tik pelenus“, – apie tai, jog grįžtama prie senųjų tradicijų, kalbėjo menotyrininkė.

Į kapines – tik ypatingomis progomis

Išsamių rašytinių šaltinių, kaip kapų lankymas vykdavo senosios religijos laikais, pasak doc. dr. J. Zabulytės, nėra, tačiau, mokslininkės teigimu, galima numanyti, kad kapai nebuvo dažno apsilankymo vieta.
„Apie tai galima spręsti iš tautosakos, kurioje nurodoma, kad „nereikia varstyt vėlių vartelių be reikalo“, taip pat žinoma, kad dar iki XX a. pirmos pusės į kapines eita tik ypatingomis progomis – Kryžavų dienų, mirties metinių bei Vėlinių metu, nes kapinės buvo suvokiamos kaip savita, nuo gyvųjų atskirta mirusiųjų teritorija, kurioje viskas priklauso mirusiems – ir išaugę medžiai, ir žolė, ir ant kapo išaugus gėlė, ir paminklai, todėl nebuvo galima nieko iš tos erdvės išnešti, laužyti, kirsti, nes taip skriaudžiamas ten amžino poilsio atgulęs, o gyviesiems nuskriaustasis pradeda vaidentis, sapnuojasi, vyksta ne itin geri kiti dalykai“, – dėstė doc. dr. J. Zabulytė, kuri teigė, jog dabar „mes iš kapinių padarėme savotišką kultą“.
„Trukdo krentantys lapai, akmens paminklas svarbesnis nei gyvastį išreiškiantis ilgaamžis medis, todėl jie be gailesčio kertami, trinkelėmis ar plokštėmis uždengiam kapus, kad tik žolytė nepralįstų, sodinam ir puoselėjam gėlių darželius, ne dėl ypatingos pagarbos mirusiam, o dažniausiai dėl itin svarbios kitų nuomonės (ką kiti pasakys?). Ši kapo „sutvarkymo“ nuostata įtvirtinama net valstybiniu lygiu, kuri veikiausiai atsirado dėl itin išsiplėtojusių kapinių erdvių“, – sakė dėstytoja.

Kapuose – maistas ir gėrimai

„Apie mirusiųjų minėjimo šventes žinių atrandame svetimtaučių raštuose, – antai XV a. J. Dlugošo, XVI a. A. Guagninio, J. Lasickio, M. Strijkovskio darbuose minimos Ilgės kaip derliaus nuėmimo ir mirusiųjų pagerbimo šventė, vykusi nuo spalio pabaigos iki lapkričio pradžios, – kad mirusiųjų pagerbimo šventė – labai sena, sakė doc. dr. J. Zabulytė. – Ilgių pavadinimas siejamas su ilgesiu, nes tai ir šviesos mažėjimo, ir protėvių paminėjimo metas. Protėviai svarbūs, nes jiems reiškiama pagarba bei padėka už tai, kad suteikė gyviesiems gyvenimą, iš jų tikėtasi ir apsaugos tamsiausiu metų ciklo metu iki Saulės kelio pradžios (Kalėdų – Sausio 6 d.). Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose aprašomi ir tuometiniai papročiai – prieš šventę kuriama pirtis, po apsiprausimo apeigos paliekami rankšluosčiai, kad ir vėlės galėtų nusiprausti, iš naujo derliaus javų kepama duona ir gaminamas alus vėlėms, jos kviečiamos prie suneštinių vaišių stalo, dėkojama joms bei Žemėpačiui už derlių.“
Doc. dr. J. Zabulytė pasakojo, kad tuo metu būta ir žaidimų: „Pasivaišinus dainuojama, žaidžiama. Buvo lankomi kapai, ant jų paliekant maisto, gėrimų, – šis paprotys iki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios išliko Rytų Aukštaitijoje bei Latvijoje, o stačiatikiai dar ir šiandien kapinėse maistu bei gėrimais pagerbia savo mirusius artimuosius.“

Elgetos suvokti kaip tarpininkai tarp gyvųjų ir mirusiųjų

Krikščioniškaisiais laikais Ilges pakeitė Vėlinės, kurių vardas tiesiogiai susijęs su vėlėmis.
„Ši šventė priderinta prie Visų Šventųjų paminėjimo, įvestos pamaldos bažnyčiose. Pradėta tikėti, kad mirusiųjų vėlės lankosi ne tik namuose, bet ir bažnyčiose, kapų medžiuose ir antkapiniuose paminkluose. Per Vėlines rinktasi kaimų kapinaitėse pasimelsti už visus mirusius, o prie šeimos kapų susėdama vaišintis, kartu pakviečiant ir vietinius neturtėlius.
Ankstesnėse Ilgėse kepta duona protėvių vėlėms Vėlinių metu buvo atiduodama elgetoms, kurie suvokti ir kaip tarpininkai tarp gyvųjų bei mirusių, todėl už maisto auką prašoma už juos pasimelsti“, – įdomiomis detalėmis dalijosi doc. dr. J. Zabulytė.
„Mirusiųjų paminėjimo šventės žinotos tose tautose, kuriose buvo svarbus protėvių kultas, tačiau ne visur jos išliko. Mūsų Vėlinės šventę atitinka Latvijos Vėlių laikas, Baltarusijoje ir kai kuriuose kituose slavų kraštuose Dziadai (Dzūkijoje – Dziedai), Airijoje iš senovės keltų paveldėta Samhain, Mirusiųjų diena Meksikoje, protėvių paminėjimas Japonijoje. Visų šių švenčių laikas panašus arba tas pats – spalio pabaiga – lapkričio pirmos dienos (skiriasi Japonija, nes švenčiama vasaros pabaigoje, o Meksikoje – lapkričio 1-oji skirta mirusiems vaikams, 2-oji – suaugusiems), visos jos susiję su derliaus nuėmimu, visur gaminami tam tikri patiekalai ir vaišinamasi namuose bei kapinėse, maistas paliekamas ir ant kapo. Itin svarbų vaidmenį atlieka ugnis, – ji ne tik šviesos nešėja, bet ir vėlių kvieslė, todėl Lietuvoje, Latvijoje, slavų kraštuose, Airijoje kapinėse buvo kuriami laužai (beje šis paprotys išliko Dzūkijoje Margionių kaime), kaip ir Japonijoje, degami žibintai namuose, prie namų, bei prie kapų. Tai rimties ir pagarbos, bet ne baimės laikas, nes mirusieji laukiami, jiems dėkojama, jų prašoma globos bei apsaugos“, – pasakojo doc. dr. J. Zabulytė.

Mirusiųjų dieną – karnavalai

Mirusiųjų pagerbimo diena ne visur yra susikaupimo, rimties šventė, kitose šalyse ji išsiskiria spalvingumu, linksmybėmis.
„Spalvingumu išsiskiria mirusių minėjimo šventė Meksikoje – oranžiniais gėlių (tagečių) žiedais puošiama visur ir gausiai – tai altorėliai namuose, šeimų parduotuvėse, darbovietėse ir kitur (dedamoms kaukolės ir mirusių nuotraukos, jų mėgtas maistas), miestų bei kaimų aikštės, namai bei kapai, nes tikima, jog tai sukviečia vėles bendram šventimui (atitikmuo ugniai), gaminamos ir valgomos cukrinės kaukolės (mirties simbolis). Kapai taip pat gausiai išpuošiami oranžinėmis gėlėmis, degamos spalvingos žvakės, paliekama maisto, o gatvėse linksminamasi rengiant karnavalinius festivalius. Manoma, kad šis linksmas santykis su mirtimi, – šventimas kartu su ja, gali būti paveldėtas iš actekų laikų ir susijęs su požeminio pasaulio deive, kuriai paaukoti savo gyvybę buvo didelė garbė“, – sakė menotyrininkė doc. dr. J. Zabulytė.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas