
Susidaro įspūdis, kad ne tik Anykščių rajone, bet ir visoje Lietuvoje niekas nestatoma be europinės paramos ar bent jau be paramos iš valstybės biudžeto. Tačiau šeštadienio „Anykštoje“ publikuotame straipsnyje apie Juostininkų kaimo kapines „Kapus saugo skulptūra iš kito žemyno“ pasakojama, kad XX amžiaus pirmoje pusėje juostininkiečiai savo jėgomis ir lėšomis ne tik nusipirko žemę kapinėms praplėsti ir jas aptvėrė akmenine tvora, bet ir įsigijo išardytą Andrioniškio bažnyčią, kurią kaip koplyčią pasistatė kaimo kapinėse. Tai buvo padaryta už kaimo gyventojo pinigus.
Taip pat kaime dar prieš kelerius metus gyvavo tradicija prieš Vėlines rengti talkas kapinėms tvarkyti.
„Anykšta“ klausė – kas atsitiko, kad nors deklaruojama, kad bendruomenės stiprinamos, kad skatinama savanorystė, tačiau faktai rodo, kad kuo toliau, tuo rečiau visuomeniniai darbai daromi pačių bendruomenių iniciatyva ir lėšomis?
Arvydas MAČIONIS, juostininkiečių susitikimų organizatorius, Panevėžio profesinio rengimo centro mokytojas: „Mano manymu, taip pasidarė, kai visas sritis užvaldė pinigai. Ne tik prieškaryje, bet ir tarybiniais metais daug ką darėme savanoriškų talkų principu. O dabar – pirštą pajudino ir iš karto duok 50 litų.
Žinoma, senimas išvažiavo į tas pačias kapines, o jaunimas išvažinėjo gyventi kitur. Negalima sakyti, kad visos bendruomenės neaktyvios, yra aktyvių, bet, kad bendruomenė telktųsi, judėtų reikalingas bendruomenės lyderis, kuriam skauda dėl krašto ir būtinai gyvenantis vietoje. Tada reikalai pajudėti gali.
Gal dalinai europinė parama iškreipė bendruomeniškumą ir savanoriškumą, bent jau didesnėse bendruomenėse. Tačiau tas „kvailelis“, kuris parašytų projektą, organizuotų veiklą, reikalingas.“
Algimantas JURKUS, Kurklių seniūnas: „Iš tiesų, pastebiu. Geranoriškumas po truputį blėsta, vos ne per prievartą priimamas darbas bendruomenės labui. Tiek metų Kurkliuose vieni ir tie patys žmonės ateina patvarkyti šventoriaus, tačiau jie sensta ir jų vis mažėja. Bendruomenėje vis dar didelį autoritetą turi kunigai. Jų pasakytas žodis gali skatinti bendruomeniškumą, todėl jie turėtų agituoti žmones jungtis į bendruomenes ir dirbti savanoriškus darbus bendruomenės labui.
Deja, žmonės susvetimėję… Visi nori, kad būtų gražu, kad būtų švaru, bet ne kiekvienas pakelia numestą šiukšlę, apsiriboja tik savo kiemu. O kai nebėra bendruomeniškumo, lieka kalta seniūnija…
Aktyvas (daugiausia seniūnaičiai) dar išlikęs, kaip sakau – jiems gyviems reikėtų statyti paminklus. Tarp tų žmonių turim moralinį palaikymą, o ir pozityviau jie nuteikia žmones. Bendruomenėms reikalingi autoritetą turintys lyderiai, tada pati bendruomenė tampa gyvybingesnė ir geranoriškesnė. Ir dar manau, kad kiekvienas turim patys auklėtis, palikti dalelę ateities kartoms, turim tobulėti, juk autoritarizmo laikai baigėsi.“
Juozas RATAUTAS, „Sodros“ Anykščių skyriaus vedėjas: „Manau, kad jei bendruomenė gerai sutelkta – ji kooperuojasi, generuoja lėšas darbams. Kaip ir namų bendrijose, kuriose, jei yra geras vadovas, darbai vyksta, namui griūti neleidžiama, taip ir kaimuose svarbu geri bendruomenės vadovai. Manau, kad juostininkiečiai turi gerą bendruomenę, jei sugebėjo darbams telkti žmones.
Svarbu yra ne tik kaimo bendruomenės, bet ir giminių sąmoningumas ir organizuotumas. Kai rengėme savo giminės susitikimą, nusprendėm aplankyti giminės kapus. Ten pamatėme, ką reikia tvarkyti, ką pagražinti, ir ne tik giminės kapuose, bet ir pačiose kapinėse.
Mažuose kaimuose giminių pagražinti kapai labai pastebimi, tai paskatina ir kitus žmones gražiau sutvarkyti kapus. Tai pajudina procesą, o po to seka ir kitos visuomeninės iniciatyvos. Dideliuose miestuose bendruomenės indėlis į kapus ne toks pastebimas kaip kaimuose, kuriuose interesas siauresnis.
Manau, kad visuomenės bendras interesas įamžinti žymių, nusipelniusių žmonių ir aukų atminimą.“
-ANYKŠTA