Lietuvoje birželio sukilimas prasidėjo kilus SSSR – Vokietijos karui – nuo 1941 metų birželio 23–osios ir tęsėsi keturias dienas, iki birželio 26–osios. Sukilimo įvykiuose dalyvavo ir anykštėnai, apie kuriuos praėjusio šeštadienio „Anykštoje“ rašė istorikas anykštėnas Gintaras Vaičiūnas: „Sukilimas Anykščiuose: 4 nepriklausomybės dienos“. Kokia 1941-ųjų sukilimo reikšmė? Ar pakankamai įamžintas sukilėlių atminimas? Koks dėmesys skiriamas šiam istorijos faktui? Savo įžvalgomis apie 1941-ųjų birželio sukilimą dalijasi žymūs anykštėnai.
Antanas TYLA, humanitarinių mokslų profesorius, istorikas: „Tas dienas gerai prisimenu. Dar daugelis buvo apimti masinio trėmimo siaubo. Ištrėmė Burbiškio pradinės mokyklos mokytoją Teklę Grigienę su vaikučiais. Mokytojas A. Grigas, kaip ir kiti aktyvesni šauliai, namuose tomis dienomis nenakvojo ir taip išliko. To sovietinių okupantų siautėjimo metu staiga sužinota apie Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžią, per radiją iš Kauno buvo sugiedotas himnas, paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Laikinosios Vyriausybės asmeninė sudėtis. Tai atliko birželio 23 d. prasidėjusio sukilimo vadovai. Mačiau, kaip per radiją grojant himną susirinkę ūkininkai neslėpdami ašarų apsikabinę bučiavosi ir šoko. Prasidėjęs karas ir sukilimas neleido išsiplėsti sovietiniam terorui, koks buvo Telšiuose, Panevėžyje, Juodupėje, Budavonės miške ir kitur. Greitai Laikinoji vyriausybė ir sukilėliai visoje Lietuvoje atkūrė iki sovietinės okupacijos buvusią administraciją, kuri perėmė Lietuvos kontrolę. Vokiečių kariuomenė sutikta kaip išvaduotoja iš sovietinės okupacijos ir jos teroro. Pasirodė, kad sukilimas buvo ne tik prieš sovietinę okupaciją, bet ir prieš nacių okupacinius planus, kurių tuo metu žmonės nežinojo. Sukilimas buvo už Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir kartu prieš naujo okupanto aneksinius planus. Man atrodo, kad sukilimo ir sukilėlių pažymėjimo Anykščiuose ir rajone lyg ir nėra, nors galėtų būti atžymos lentos ant pastatų, kur buvo sukilėlių štabai, reikėtų pažymėti žuvusių per sukilimą kapavietes, vietas, kur vyko sukilėlių susidūrimai su enkavedistų daliniais (Kurkliuose, Debeikiuose ir kt.). 1941-ųjų sukilimas, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikla, jos susidūrimas su naujos okupacijos iššūkiais, rasistine programa, holokaustu yra susilaukę tyrinėtojų dėmesio, yra monografijos, dokumentų rinkiniai. Tyrimai tęsiasi. Sukilimas – mėginimas atkurti Nepriklausomą Lietuvą, išsivadavusią iš Sovietų Sąjungos aneksijos ir nenorinčią tapti naujos aneksijos auka. Nacių vadovybė net negalvojo apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir greitai lietuvių siekius palaidojo, paleisdami Vyriausybę ir vykdydami nacių rasistinę programą. Šis 194-ųjų birželio 23 dienos sukilimas parodė, kad lietuvių tauta išsaugojo Vasario 16-sios akte paskelbtas politines vertybes.“
Raimondas GUOBIS kraštotyrininkas, muziejininkas: „1941-ųjų birželio sukilimas parodė, kad mūsų tauta nesutiko su okupantais, norėjo nusimesti okupacijos jungą, galvojo, kad vokiečiai leis tvarkytis patiems. Tai buvo gana gausus, neblogai organizuotas sukilimas. Manau, kad sukilėlių atminimas visai neįamžintas. Nėra net jokios lentelės ant pastato, kuriame veikė sukilėlių štabas (tai buvęs policijos pastatas). Atminimas neįamžintas greičiausiai dėl to, kad dalis sukilėlių vėliau ėjo prieš žydus. Apskritai 1941-ųjų sukilimas sulaukia mažai dėmesio dėl to, kad dalis sukilėlių prisidėjo prie žydų genocido.“
Irena ANDRUKAITIENĖ, Lietuvos Nepriklausomybės Akto sig-natarė: „Sovietų okupacija buvo didelis politinis ir moralinis smūgis Lietuvai. 1941 metų sukilimas turėjo vienintelį tikslą – pasinaudoti situacija, t.y. – SSRS ir Vokietijos karu). Atkovoti nepriklausomybę buvo ruošiamasi ir Lietuvoje, ir užsienyje. 1940 metais Kaune įkurtas LAF (Lietuvių aktyvistų frontas) ėmėsi koordinuoti antisovietinį pogrindį Lietuvoje. Tų pačių tikslų, tik politinėmis priemonėmis, ėmėsi ir lietuvių diplomatų užsienyje įkurtas LTK (Lietuvos tautinis komitetas). Sukilimas tikslų nepasiekė. Nepriklausomybė neatkurta, nes tai neįėjo į Vokietijos planus. Visgi, 1940 metų birželio sukilimas reikšmingas kovoje dėl prarastos nepriklausomybės. Sukilėliai paneigė sovietų mitą, kad Lietuva savo noru tapo SSRS dalimi. Pareiškėme pasauliui, kad Lietuva kovoja ir kovos dėl laisvės ir nesitaikstys su okupantais. Lietuvių istoriografai birželio sukilimą vertina kontraversiškai. Metas būtų išleisti fundamentalių istorinių darbų, vertinančių sukilimo laiką.
1941-ųjų sukilimo atminimas įamžinamas įvairiai. Svarbu, kad minint sukilimo septyniasdešimtmetį 2011metais, grupė nevyriausybinių organizacijų paragino plačiau ir išsamiau pažvelgti į sukilimo istoriją – pasiruošimą, eigą ir rezultatus. Visa tai reikia išnagrinėti. Svarbiausia suvokti, kad net pralaimėtas sukilimas – svarbus. Nėra nieko gražiau tautos istorijoje nei kova už laisvę.“
Artūras ŠAJEVIČIUS, Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys: „Sukilimas buvo labai trumpas. Žmonės per kelias dienas nespėjo susiorientuoti, kas iš tiesų vyksta. Tai buvo labai sudėtingas laikotarpis. Vieni norėjo atsikratyti tarybų valdžios, kiti tikėjosi aukštesnių postų. Apie sukilėlius kalbėti reikia labai atsargiai, bendrai kalbėti apie visus negalima, geriausia – kiekvieną atvejį aptarti atskirai, nes sukilėlių buvo ir žydšaudžių, ir paprastų žmonių. 1941 metų birželio sukilimui anksčiau dėmesio visai neskirta, tik dabar po truputį bando istorikai. Yra surinkta Gintaro Vaičiūno medžiaga, reikia pradėti leisti knygą, tada kiekvienas perskaitęs pamatys, susidarys savo nuomonę apie šį labai prieštaringą sukilimą. Kadangi bendrauju su abiem pusėm, tai matau labai skirtingus požiūrius. Sukilėliai vieniems banditai, kitiems partizanai – miško broliai.“
-ANYKŠTA
