Šią vasarą išeivis iš Anykščių, Kalifornijos Los Andželo ir Vytauto Didžiojo universiteto Kaune profesorius Algirdas Avižienis drauge su seserimi Aldona už savo pinigus (kaip reta nūnai) Anykščių senosiose kapinėse pastatė profesionalaus skulptoriaus, Nacionalinės premijos laureato Antano Žukausko sukurtą paminklą mirusiems anykštėnams, taip pat ir savo seneliams. Šios, šalia Anykščių koplyčios buvusios kapinės, septintajame dešimtmetyje sunaikintos, paminklai sutrupinti ir, kaip pasakoja anykštėnai, išpilti ant kelių.
Sąjūdžio metais Anykščių koplyčioje sakralinio meno renginius pradėjęs rengti tuometinis Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Balčiūnas bandė išguiti iš kolyčioje įsikūrusio metrikacijos skyriaus madą „ant žmonių kaulų“ rengti baliukus, gerti šampaną. Kukliu lauko rieduliu, kad čia ilsisi senieji anykštėnai, buvo paženklinta šių kapinių teritorija.
Tačiau drauge su V. Balčiūno išėjimu iš Anykščių baigėsi ir kapinėms diegta pagarba. Pamažu koplyčioje atsirado vaišių stalai. Nieko nebestebina ir baltos mišrainės „bliūdas“ virš laidojimui skirtų rūsių po parodų atidarymo ar švenčiamų jubiliejų.
Kita kapinių vieta Anykščiuose yra šalia „Sodros“ pastato. Dar prieš dvidešimtį metų ten stovėjo kryžiai. Griaunant senąją spaustuvę ir statant „Sodrą“, akmeniniai kryžiai kažkaip tyliai dingo iš po kontoros palangės.
„Anykšta“ pasiteiravo keleto autoritetą kultūros srityje turinčių anykštėnų, ką jie mano apie kapinių vietų išsaugojimą ir pagarbą mirusiesiem.
Daiva GASIŪNIENĖ, rajono vyriausioji architektė: „Aš manyčiau, kad kapines reikia saugoti visą laiką, kol žmonija gyva. Kiek kultūringa yra visuomenė, tiek ji ir prisimena mirusiuosius. O teritorija – jau kitas klausimas.
Man baisiausia, kad anykštėnai labai lengvai, be didesnių sąžinės skrupulų užstatytų kapinaičių plotą ties „Sodra“, tačiau juos sulaiko tik žinia, kad šioje vietoje prieš pradedant darbus reikia atlikti archeologinius kasinėjimus. O archeologų paslaugos nepigios. Taigi sulaiko ne moralė, o pinigai. Lietuviai, manau, yra labai sumaterialėjusi tauta.
Kitas klausimas, kiek parodoma pagarbos, kai didžiausia teritorija, kaip yra Anykščių žydų kapinėse, paskelbiama saugoma. Ši teritorija tarsi ir tinkamai paženklinta – kapinės aptvertos tvora su skulptūriniais vartų fragmentais, tačiau plotas toks didelis, kad komunalininkų visas nenušienaujamas. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia paženklinti, o paskui jau kaip Dievas duos.“
Antanas BAURA, Anykščių mero patarėjas: „Aš nebūčiau toks kategoriškas, kad kapines reikia saugoti neribotą laiką. Reikia saugoti, kol yra ką saugoti. Vakarų Europa seniai išsprendė šią problemą – kai yra visuomenės poreikis urbanizuoti teritoriją, palaikai perlaidojami kitur. Žinoma, tai reglamentuoja teisės aktai.
Nedėčiau lygybės ženklo ir tarp kapinaičių prie „Sodros“ (man jos kažkaip neužsifiksavę atmintyje) ir kapinių prie koplyčios. Pati koplyčia reikalauja rimties šioje teritorijoje. O dėl pobūvių koplyčioje… manau, mes, lietuviai, esame linkę viską matyti pro padidinamąjį stiklą. Jeigu po kokio jubiliejinio vakaro svečiai bus pavaišinti arbata ir vieno kąsnio sumuštiniu, kas jau čia tokio blogo atsitiks? Ar jeigu kūmai šampano vaiką pakrikštiję išgers… Tačiau lietuviai jau tokie – greit užsigeidžia ir „vinegreto“.
Aidas DEVEIKIS, verslininkas: „Argi Lietuvoje žemė tokia brangi, kad reikėtų urbanizuoti net kapines? Čia ne Miunchenas, ne Tokijas… Sprendimai, kaip elgtis tose vietose, kur laidoti žmonės, galėtų būti nuosaikesni.
Jei pažiūrėtume, kas vyksta Vilniuje, tai Tauro kalnas apstatytas apartamentais, nors ten taip pat laidoti žmonės. Taigi, precedentas yra, o žuvis, kaip žinia, pūna nuo galvos.
Sakraliose vietose, manau, reikėtų tinkamai ir elgtis. Kapinių teritorija nėra ta vieta, kur tiktų vakarėliai ar šokiai.
Aš, pavyzdžiui, norėčiau dar senesnes palaidojimų vietas surasti ir pažymėti, neliesti jų ir saugoti. O gerbti ar ne penktos ar aštuntos eilės protėvių palaidojimo vietas, net neturėtų kilti klausimas.“
-ANYKŠTA
