Petras Bražiūnas su anūkyte Katryte prie atidengtos iš po tinko sluoksnio Trečiokų dvarelio sienos ir mokyklos laikus menančio laikrodžio.
Prie Šventosios slėnio, abipus kelio Anykščiai – Rokiškis išsibarsčiusios Mickūnų kaimo sodybos šliejasi ir prie Mickūnų miškų.
Mickūnai garsėja šimtamečiu Šventosios tiltu, į kaimo turizmo sodybą virtusia mokykla, pionierių stovyklos likučiais, motokroso trasa, girininkija. Pasak Debeikių seniūnijos seniūno Alvydo Simonavičiaus, Mickūnai dar ne visai nykstantis kaimas, jame gyvenamąją vietą deklaruoja 49 gyventojai.
Kaime gyveno ir žydai
Manoma, kad kaimo pavadinimas bus kilęs iš 1686 metais Svėdasų dvaro inventoriuose minėtos kaime gyvenusios turtingos Mickūnų giminės. XVIII amžiuje Mickūnai buvo kunigaikščių Radvilų valdoje, vėliau priklausė Sterkonių dvaro savininkui Juozui Kušeliauskui, kuris juos paliko sesers vyrui Mykolui Lopai, po kurio Mickūnų palivarkas ėjo iš rankų į rankas, kol 1913 m. jis atiteko Jonui Trečiokui. Nors Trečiokų palivarkui priklausė 123 ha žemės, 1940 m. jam palikta tik 30 ha ir po 1944 m. palivarkas sunyko.
Užpraeito ir praeito amžių sandūroje Mickūnuose, prie upės, gyveno apie 10 žydų šeimų. Sunku pasakyti iš kur jie atsikraustė, tačiau turtingiausias jų Berelis netgi turėjo karčemą ir girdė aplinkinių kaimų vyrus ir, matyt, Šventąja rastus plukdžiusius sielininkus. Nei sinagogos, nei karčemos ir jokių kitų žydų gyvenimo pėdsakų neišliko, o Trečiokų dvarelis savo pavadinimą išsaugojo žmonių atmintyje, nes 1952 – aisiais jame buvo atidaryta septynmetė mokykla, nuo 1961 – ųjų iki 1975 – ųjų buvusi aštuonmete, po kelių metų, pabuvusi pradine, uždaryta. Šiame kaime gimęs ir augęs Petras Bražiūnas su žmona Janina tame pastate apsigyvenęs, jį sutvarkė ir įkūrė kaimo turizmo sodybą „ Senoji sodyba“.
Kaimo senbuvis jaučiasi
laimingas
P. Bražiūnas gyvena mokyklos, kurioje mokėsi pastate, o gražiai suremontuotose klasėse – patalpos turistams ir poilsiautojams. „Gimiau va ten, prie miško, prigludusioje sodybėlėje, ir visas mano gyvenimas susietas su Mickūnais, – sakė vyras, ant rankų laikydamas anūkytę. – Taip jau gyvenimas susiklostė, kad žmoną Janiną iš Kauno atsiviliojau, su ja sugyvenome ir užauginome 3 vaikus, kurie mums padovanojo po porą anūkų, taigi šešis“. P. Bražiūnas – tikra kaimo enciklopedija. Jis gerai prisimena ir rodo, kur ėjo senasis kelias į Svėdasus, kaip 1959 – aisias kelią tiesino ir asfaltavo. Rodo apirusius, tačiau pakankamai gerai išsaugotus, buvusios pionierių stovyklos pastatus, kurie, tokioje gražioje vietoje esantys, tebepardavinėjami, kai jais gal prieš dešimtmetį atsikratė Anykščių kooperatyvas. Jis dirbo buvusioje prekybininkų vaikų pionierių stovykloje, tad be jokio atlygio pasižiūri, kad jos niekas neniokotų. Vyras rodo vos žymią aikštę su išlikusiu metaliniu stiebu vėliavai ir šypteli prisiminęs, kaip joje iškilminga pionierių rikiuote ir vėliavos pakėlimu prasidėdavo nauja stovyklos pamaina. Moja ranka link didelio angaro, kuris jau Nepriklausomybės priešaušryje buvo pastatytas didesniems stovyklos renginiams. „O tvenkinio nebuvo, mes iškasėme“, – pagavęs mano klausiamą žvilgsnį, aiškina.
Šis žmogus apleistą teritoriją pavertė akiai miela poilsio zona, į senąją sodybą atklystantiems poilsiautojams. Deja, apie dabartinius buvusios pionierių stovyklos šeimininkus nei P. Bražiūnas, nei Debeikių seniūnas nieko konkretaus pasakyti negalėjo. Jis labai norėjęs, kad juos su žeme būtų įsigijęs Amerikos lietuvis Leopoldas Jonas Trečiokas, dar prisimenantis, kaip į Trečiokų dvarelį jį atveždavęs vasaroti tėvas daktaras Juozas Trečiokas. Deja, L. J. Trečiokas gražų namą pastatė šalia buvusios pionierių stovyklos, tačiau ir į jį retai atvažiuoja, nes jam jau 87 – eri.
Stabtelime prie mokyklos pastato, kurį puošia lentelė, bylojanti apie čia buvusią kaimo mokslo šventovę.
Atsisveikindami stabtelime prie, pasak P. Bražiūno, gal švedų prieš 300 metų pasodinto ąžuolo, kurį apkabinti teišgali 4 vyrai (apimtis 4,9 m.).
Kieme – dailės paminklas
Mickūnuose gimusi, augusi ir mokyklą lankiusi Aldona Lisauskienė prieš 15 metų amžino atilsio palydėjusi vyrą Vytautą, gyvena viena, tačiau ją dažnai aplanko dukra Vilma, kuri, tikėtina, irgi įsikurs gimtinėje. Tai liudija kieme dygstantis dar vienas pastatėlis. Moteris džiaugėsi ne tik vaizdinga kaimo vieta, bet ir gerais, nuoširdžiais, darbščiais čia gyvenančiais žmonėmis, visuomet bėdoje padėti pasiruošusiais kaimynais. „Ką padarysi, ištuštėjęs dabar kaimas. Prisimenu kokios gegužinės čia vykdavo, kaip muzikantas akordeoną užplėšdavo“ – su nostalgija prisiminė A. Lisauskienė. – Nebėr sveikatos. Savo atvargome su vyru. Sunkiai kolūkio fermose dirbome. Dabar va, tik šuniuką ir katytę laikau. Mėgsta spręsti kryžiažodžius, televizorių pasižiūri, ką ten Seimo išrinktieji svarsto“.
Kartais ji sulaukia netikėtų svečių Į kiemą užsuka tai koks pavienis liaudies dailės mylėtojas, tai moksleivių grupelė. Mat kieme stovi 1907 metais išdrožtas koplytstulpis, dailės paminklas.
Gyvena su broliu
Kieme sutikta tikra mickūnietė Loreta Banytė gyvena istorinėje troboje prie pat kelio. Šiuose namuose praeito šimtmečio pradžioje veikė mokykla, kadaise buvo krautuvė, paštas. Dabar sodybėlėje šeimininkauja ji su broliu Vidu. Dėl sveikatos gyvulių nelaiko. Šioje troboje gyvenę jų tėvai Vitalija ir Augustas jau išėję Anapilin…
