D.Grybauskaitė lošia pokerį. O gal rusišką ruletę?

Prieš porą mėnesių JAV politikos veteranas, vienas autoritetingiausių pasaulyje tarptautinės politikos ekspertų, vertindamas įsibėgėjančio šaltojo karo perspektyvas, mestelėjo: „Rusija žaidžia šachmatais, o mes pokerį“. Sakydamas „mes“, jis turėjo galvoje savo šalį. Kalbėdamas apie pokerį, jis įspėjo – šioje situacijoje reiktų mažiau azarto ir euforijos bei daugiau politinės, ekonominės, karinės ir t.t. kalkuliacijos.
Dalis Vakarų elito išgirdo patyrusio ir protingo žmogaus kvietimą racionalesniam, subalansuotam padėties ir veiksmų sekos vertinimui. Todėl vis dažniau iš ten girdime nuomonę, kad įtampos eskalavimas neatneš naudos NIEKAM – nei Vakarams, nei Rusijai.

Bet politiniai šachmatai nėra lietuviškos nomenklatūros žaidimas. Jai labiau patinka azartiškasis pokeris. Tiesa, jis gali virsti rusiška rulete. Apie tai liudija mūsų vadų veiksmai ir pareiškimai. Pavyzdžiui, ministro Lino Linkevičiaus prisipažinimas, kad mes šaudom sau į kojas.
Tik ką Dalia Grybauskaitė Rusiją išvadino teroristine valstybe. Anksčiau ji V.Putiną prilygino Hitleriui, o Rusiją – Irako ir Levanto Islamo valstybei. Nuolat stebiu tarptautinę erdvę, bet tokių aštrių išsireiškimų ir terminologijos nei anksčiau, nei dabar Vakarų valstybių vadovai nenaudojo. Kas kita – žurnalistai ar politologai. Jų yra visokių – nuo Rusijos teisintojų iki jos keiksnotojų. Bet jie nėra politikai, todėl yra žymiai laisvesni žmonės. Jie gali rinktis, prie kokio lošimo jiems prisidėti, kokį lošimą jiems lošti – šachmatus, pokerį ar rusišką ruletę. Jų pareiškimų svoris bei įtaka žmonių gerovei ir saugumui yra menkesnė.
Politikų, ypač valdančių, neopozicinių atsakomybė yra nepalyginamai didesnė, nes jie yra atsakingi už BENDRĄ padėtį šalyje. Nuo jų priklauso tai, ar šalis gyvens taikos ar karo sąlygomis, ar šalies ekonomika klestės ar merdės, ar ta šalis bus vertinama kaip solidi, prognozuojama, patikima tarptautinio gyvenimo dalyvė ar kaip šachmatų pėstininkas, kaip pastumdėlė, menka korta. Šiame kontekste užduokim sau keletą klausimų:
Pirma – ar Dalios Grybauskaitės pasirinktas ar jai parinktas vaidmuo, jos kalbėjimo stilius atitinka nacionalinius Lietuvos interesus? Ar ji nepadidina šalies nesaugumo jį suvokiant sistemiškai? Juk šalį galima įveikti ne tik karinėmis, bet ir ekonominėmis, informacinėmis ir kitokiomis priemonėmis.
Antra – ar ji iš tiesų suvokia savo aršaus kalbėjimo pasekmes? Ar Lietuva, ryškiai išsiskirdama iš šaltojo karo tarp Vakarų ir Rytų konteksto, bent kiek reikšmingiau prisideda prie to, kad Ukrainoje padėtis pagerėtų, kad Vakarai nugalėtų?
Mūsų įsiaudrinusi, nes nuolat naujųjų kašpirovskių audrinama, nomenklatūra stengiasi sukurti karo atmosferą žmonėms skiepydami mintį, kad „rusai tuoj, gal rytoj, puls“ ir dėl to mes KAŽKĄ turime daryti. Nes po Ukrainos seks Baltijos šalys. Tai mums bando įteigti ne tik vietos ekskomjaunuoliai, bet ir guru iš svetur. Kažkodėl pas mus užklysta ir kitaip reiškiasi tik „karo žyniai“. Henrio Kisindžerio, Helmuto Kolio, Hanso Ditricho Genšerio tipo žmonių nuomonė Lietuvoje žymia dalimi blokuojama. Kadangi nuolat seku Vakarų informacinę erdvę, galiu paliudyti – intelektualiniuose, verslo ir politiniuose sluoksniuose stiprėja nuomonė, kad šio, antrojo šaltojo karo negali laimėti nei kažkodėl Italijai prilyginta Rusija, nei Vakarai, kad pasaulyje ir dabar yra susikaupę tiek daug problemų – terorizmas, klimato kaita, globalaus ekonominio nuosmukio grėsmė ir t.t. – kad griauti iš šiaip netvarią pasaulinę tvarką yra pragaištinga.
Juk kada nors šis karas turės baigtis ir visos civilizacijos turės tartis, kaip gelbėti planetą nuo pražūties. Kuo vėliau tai įvyks, tuo didesnį griaunamąjį darbą per tą prarastą laiką atliks pasaulinė antipolitika ir antiekonomika.
Po karo pirmiausia tartis pradės didieji dariniai – JAV, Kinija, Rusija, Vokietija ir pan. Tuo metu mažiukai, laižysis patirtas žaizdas, gydysis gautas traumas ir… stebės. Tų žaizdų, traumų rimtumas priklausys nuo to, kaip aktyviai ir aršiai jie, tie politiniai pėstininkai, veržėsi į priešakines fronto linijas.
O dabar keletas raminančių piliulių mūsų įsismarkavusiems lošėjams.
Pirma, pirmuosius du pasaulinius karštuosius karus tikrai sukėlė ne politiniai šachmatininkai. Tai buvo nesveiko azarto ir euforijos apimti lošėjai, nepajėgūs įvertinti baisių lošimo pasekmių. Kai kurie iš jų pradėjo pokerį, bet baigė kaip rusiškos ruletės dalyviai… Nesėkmingai baigė.
Antra, mūsų nomenklatūrai norėčiau priminti, kad tikras patriotizmas neturi būti matuojamas neapykanta kitiems – rusams, lenkams ar amerikiečiams. Mes turime rūpintis SAVAIS interesais suvokdami, kad tie kiti – vokiečiai, lenkai ar rusai taip pat turi savus interesus ir juos yra pasirengę ginti.
Trečia, prieš veliantis į aršią kovą reikia blaiviai įvertinti savo ar apskritai kovojančių jėgų santykį. Neverta pradėti karo, kurio tu neturi šansų laimėti.
Ketvirta, reikia žvalgytis kaip kalba ir elgiasi „didesni berniukai ir mergaitės“. Pavyzdžiui, Angela Merkel, Fransua Holandas.
Penkta, mūsų provokuojantis elgesys yra naudingas Rusijos „vanagams“, nes stiprina jų pozicijas kaimyninėje šalyje.
Pagaliau, nereikėtų taip iš anksto suniekinti NATO ir Europos Sąjungos. Juk mes ten stojome vedini įsitikinimo, kad būdami šių organizacijų nariai mes būsime saugūs.
Todėl, kai atvykėliai ir vietiniai politiniai guru mus bando įtikinti, kad mūsų padėtis yra tokia pati pažeidžiama kaip Ukrainos, nustembi: negi jie – tie guru – tiki, kad Vašingtono sutarties penktas straipsnis jau neveikia, kad užpuolus vieną NATO šalį – Lietuvą – kitos jos nebegins. Bet juk toks netikėjimas NATO tvirtumu yra tolygus jos politiniam nurašymui.
Sutinku, kad ponia D.Grybauskaitė kaip privatus asmuo galėtų užsiiminėti tokiais lošimais, kokių užsimano. Pavyzdžiui, pokeriu (rusišką ruletę patarčiau išbraukti iš savo lošimų repertuaro). Tačiau D.Grybauskaitė yra šalies prezidentė. Ji yra davusi priesaiką rūpintis NACIONALINIAIS šalies interesais, nacionalinio lygio bendruoju gėriu. Viena iš to gėrio dalių yra nacionalinis saugumas. Ji PRIVALO siekti, kad to saugumo tiek politine, tiek ekonomine, tiek karine prasme būtų daugiau.
Vykdydama savo priesaiką Tautai ji turi vengti retorikos ir veiksmų, kurie menkina sisteminį šalies saugumą. Deja, savo provokuojančia laikysena ji, galimai, priesaikos nesilaiko. Juk jeigu ji lošia tarptautinės politikos pokerį, ji gali pralošti ne tik mūsų šalies politinį autoritetą, bet ir dalį bendro vidaus produkto bei užimtumo procentus, ekonominį, socialinį ir politinį šalies stabilumą.
P.S. Ne vieną ir ne du sykius esu kvietęs Vytautą: jeigu žinot, kaip paimti Maskvą, pasakykit. Ir tada įtikinti lietuviai užtrauks: „Balnokim, broliai, žirgus, reiks karan joti“. Deja, Vytautas niekaip neatsiliepia į kvietimą. Bet nuolat, beveik ketvirtį amžiaus mus gąsdina: „Rusai puls“. O ką tuomet darys NATO? Žiūrės, kaip mes spurdam agonijoje? Negi Jūs, Vytautai, visiškai nepasitikite Vakarais? Antra vertus, gal jie ir nepuls, jei mes jų neprovokuosim.