Griovimo darbai Anykščių Antano Vienuolio progimnazijoje sustabdyti bent laikinai. Keturiolikai deputatų išreiškus valią, Vasario 16- ąją pagaliau švęsime atsikratę Kovo -11 – osios Akto signatarės. Irena Andrukaitienė – Signatarė, progimnazijos direktorė ir lietuvių kalbos mokytoja šios kadencijos rajono Tarybos veiklos pabaigoje atleista iš darbo, nes prarado rajono valdžios pasitikėjimą. Ji apkaltinta sugriovus A. Vienuolio mokyklą. Prieš tai I. Andrukaitienė bandė sugriauti ir J. Biliūno gimnaziją (dėl to dabar J. Biliūne niekaip ir nepasibaigia renovacija). Piktavališki mokyklų griovimo darbai vyko taip sparčiai, kad rajono Taryba jokiais būdais negalėjo delsti, kol teisėsauga atliks naujų socialdemokrato Romaldo Gižinsko rastų dokumentų apie direktorės finansinius nusikaltimus tyrimą, o teismas nuteis I. Andrukaitienę kokiems 25 metams sunkiųjų darbų su turto (tėvų namelis Kurklių gatvėje) konfiskavimu.
Dėl susidariusios ypatingos padėties Taryba nusprendė, kad pavojinga laukti, kol direktorė pasveiks, nes mokytojus ir mokinius gali užgriūti mokyklos stogas. Siekdami išvengti nekaltų aukų, deputatai direktorę iš darbo atleido už akių, nesuteikę Konstitucijos garantuojamos teisės gintis. Suprantama – gelbstint gyvybę niekas nesaugo chalato baltumo.
Tiesa, labai tikėtina, kad teismai šį Tarybos sprendimą panaikins, ir priteis dešimtis tūkstančių eurų signatarės ašaroms nušluostyti. Deputatai net neslėpė, kad tokia baigtis labai net tikėtina, tačiau jų sprendimo tikslas ir buvo kitas. Signatarė dabar viešai paniekinta. Jai parodyta, kas atsitinka, kai neini su dauguma ir atsistoji skersai kelio socialdemokratui.
Linčo teismas nesiekia teisingumo. Jo tikslas – parodyti galią. Minios galią. Už linčo teismą nėra atsakingo. Visada yra pasiteisinimas – visi taip galvojo, taip kalbėjo…visi mušė, tai ir aš truputį įspyriau. Gėdytis ir dabar nebus ko, kaip niekas nesigėdija, kad atėmė Anykščių garbės piliečio vardą iš rašytojo Juozo Baltušio. Ką jau ką – mokėti pasitaikius progai įkąsti daugiau pasiekusiam žmogui mes, anykštėnai, neprilygstami specialistai. Toks jau mūsų parapijos charakteris. Anykščių literatūros klasika pilna pavyzdžių. Šiuo atveju neapykantos objektas – provincialiame miestelyje gyvenanti nepriklausoma, išdidi moteris. Ir ne šiaip moteris, o tokia, kurios pavardę turės išmokti anūkai. O kuo ji už mus geresnė? Tik tuo, kad nebijojo ir ėjo su Sąjūdžiu? Na ir kas. Būčiau aš ėjusi – būčiau dabar signatarė. O viešai dėmesį rodantis režisierius… televizijos žvaigždė, pamanyk… Tinkantis į sūnus. Siaubas… ką jis joje mato? Čia pagrindiniai I. Andrukaitienės nusikaltimai komentatorių akimis, nes Tarybos kontrolė ir prokuratūra jokių direktorės pažeidimų nenustatė. Tiesa, dauguma tų komentarų, kaip atskleidė policijos tyrimas, yra iš mokytojų kompiuterių. Nekeista, kai mokyklose tiek senmergių.
Matant Anykščiuose tvyrančias nuotaikas, niekuo neypatingas šis Tarybos sprendimas. Pirmiausia dėl to, kad jis kolektyvinis, nuasmenintas, taigi tarsi niekieno nepriimtas. Kas bus kaltas, jeigu teismas jį panaikins? O neišvengiamai panaikins. Meras Sigutis Obelelevičius? Ne. Nes jį atleisti I. Andrukaitienę įgaliojo Taryba. Kalta Taryba? O kas yra ta rajono Taryba? Kas Tarybai priklauso? Kol teismas išnagrinės I. Andrukaitienės ieškinį, bus praėję ne vieneri metai, ir prie kiauro savivaldybės lovio (atsiprašau, norėjau parašyti – prie kiauro savivaldybės posėdžių salės stalo) sėdės jau visiškai kiti žmonės, nes kovo 1- ąją rinkimai.
Internautai desperatišką bandymą susidoroti su signatare vadina „raganų medžiokle“ ir sako, kad nedaug trūksta, kad Anykščiuose užsiliepsnotų laužai. Esą ir ilgų žarsteklių nuo Obelevičiaus asmens kulto šventės – Obuolinių – yra likę. O aš manau, kad dauguma anykštėnų, matydami kaip gniuždomas žmogus, kurio nusikalstama veika neįrodyta, jaučiasi taip, tarsi stebėtų pakelėj chuliganų daužomą žmogų. Įsikišti baisu, nes pats gali gauti, tačiau viduj negera…Deja, ne tiek negera, kiek baisu. Panašiai, kaip Tarybos nariams Rolandui Jurkėnui ir Lukui Pakelčiui, kuriems užteko jėgos priimant sprendimą tik susilaikyti.
1789 – ųjų Prancūzijos revoliucija paliko posakį – „Revoliucija ryja savo vaikus“. Iš tiesų yra paprasčiau – tik keli procentai nuo populiacijos yra robespjerai. Didžioji dalis – tylūs ir ramūs žmonės, linkę nesikišti į ne savo pupas. Tačiau valdančiųjų misija yra sėti pasitikėjimą žmonėse, kad priimami sprendimai yra teisingi, teisėti, moralūs, ir visiems piliečiams vienodi. Nes kai susvyruos žmonių tikėjimas teisingumu, susvyruos ir valdžia.
Kokia rajono vadovų moralė, puikiai iliustruoja, kad ir už kyšio ėmimą nuteisto Antano Katlioriaus pavyzdys. Ketverius metus teisiamas savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas buvo patikimas vyras rajono vadovų akyse. Jis niekada neprarado ir rajono Tarybos narių pasitikėjimo, nes protarpiais tarp apeliacijų vis pavadovaudavo Anykščių numelioravimo procesams. Tik teismui atsiuntus sprendimą, kad A. Katlioriui draudžiama dirbti valstybės tarnyboje, šis patikimas vyras buvo atleistas. Rajono Tarybos narių pasitikėjimo neprarado ir savivaldybės administracijos direktorius Vilius Juodelis (tebus atleista mano kaltininkui – nuo šiol jo pavardę rašysim mažąja raide, atsiprašau už menamą nepagarbą savivaldybės kalbininkės, bet Šv. Valentino diena, visgi), kai buvo paskelbti Lietuvos ypatingajame archyve rasti dokumentai, kad jis priklausė KGB rezervui, o jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo mokėsi aukštojoje partinėje mokykloje. Deputatai ne tik neprašo kapitono viešai paaiškinti, kaip čia jam buvo su ta KGB, bet įvykių Rusijoje fone, net patiki KGB karininkui anykštėnų evakuaciją. Jeigu kiltų karas. Žinoma, kas geriau už vilką saugos avidę.
