Senovės baltų kultūroje buvo pabrėžtas moters – deivės – vaidmuo, egzistavo deivės kultas. „Žemyna, Laima, Milda, Gabija, Medeina – tai senovės baltų deivės, jų vardai – iš ikikrikščioniškų laikų. Bet jie išlikę iki šiol. Iš to galima spręsti, kad motinos, moters vaidmuo senojoje baltų kultūroje buvo labai didelis. Du pagrindiniai dalykai visatoje – žemė ir saulė – baltams buvo ir liko moteriškosios giminės, buvo ir yra vadinami netgi saule motule, žeme motule”, – interviu Eltos korespondentei Laimai Žemulienei sakė Lietuvos Romuvos krivė Inija Trinkūnienė.
– Koks buvo motinos vaidmuo senovės baltų gyvenime?
– Norėčiau pradėti nuo Kalifornijos universiteto profesorės – žymios lietuvių kilmės mokslininkės archeologės bei antropologės Marijos Gimbutienės tyrinėjimų. Yra įdomus jos pasakojimas apie tai, kaip, tyrinėdama Viduržemio jūros baseino senąsias kultūras, ji rado labai daug moterų statulėlių. M. Gimbutienė tas statulėles įvardijo kaip deivių, tarp jų atpažino Didžiąją deivę arba deivę Motiną. Ji sakė, kad atpažinti tų statulėlių dieviškumą jai padėjo lietuviškų tradicijų – liaudies dainų, pasakų – žinojimas. Jose moters, motinos vaidmuo – didelis. Vėliau jos tyrinėjimai sugulė į knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis”.
– Ar senojoje baltų kultūroje motinos vaidmuo buvo didesnis už tėvo, ar jie buvo lygiaverčiai?
– Man atrodo, ta tema – apie motinos, moters ir vyro vaidmenį senojoje baltų kultūroje – laukia savo tyrėjų. Sunku dabar tuos istorinius laikotarpius nubrėžti. Pagrindinės žinios, kuriomis mes remiamės, yra folkloras – liaudyje išlikusios dainos, pasakos, pasakojimai, papročiai, apeigos. Tai byloja, galima sakyti, apie vyrų ir moterų lygybę. Vyrai ir moterys turėjo savo veiklos sferas. Buvo labai aiškus darbų pasidalijimas: moteriai priklausė tie darbai, kurie yra namų viduje, vyrui – viskas, kas yra už namų sienų. Dabartiniai šeimų konfliktai yra susiję su nusistovėjusiais lyčių vaidmenų stereotipais, kurie mus pasiekė iš senųjų laikų – kad moteris turi rūpintis vaikais, valgio gaminimu, vyras – darbais už namų sienų. Šis darbų pasidalijimas iki šiol pas mus yra išlikęs.
Lietuvių folklore, ypač dainose, vyrauja idealus pasaulio vaizdavimas. Tai rodo labai artimą ryšį su gamta. Tai vienodai liečia ir moteris, ir vyrus. Dainose labai dažnai vyrai lyginami su vyriškais medžiais, moterys – su moteriškais: mergelė – liepelė, bernelis – berželis ar ąžuolėlis.
Moteriai – ir merginai, ir motinai – skiriama daugiau dėmesio. Folkloru, dainomis bandoma spręsti tam tikras gyvenimo pasikeitimų problemas. Dainose apdainuojama, kaip mergina nuteka į vyro pusę, kaip jai ten sekasi, kokie jos santykiai su anyta. Tuo tarpu vyrams tai nelabai rūpi – nėra tokių siužetų.
Moteriai – kaip motinai – skiriamas daug didesnis dėmesys, bent jau dainuojamajame folklore, negu tėvui. Tėvui skirtų dainų ir malonių kreipinių yra mažiau. Iš to galima daryti apibendrinimą, kad motinos vaidmuo yra svarbesnis.
Tas folkloras nėra vakar sukurtas. Manoma, kad lietuvių sutartinės – labai senos. Galima sakyti, jos siekia M. Gimbutienės aprašytus Didžiosios deivės laikus – kelis tūkstančius metų iki Kristaus. Dabartinėje Lietuvoje tokių moterų statulėlių nerasta, bet kažkada baltų žemės apėmė daug didesnę teritoriją, negu dabartinė Lietuva. Taigi tas paveldas nebūtinai yra tos mažos teritorijos, kuriose dabar gyvename.
– Ar senuosiuose baltų kraštuose egzistavo Didžiosios deivės kultas, kurį tyrinėjo M. Gimbutienė?
– Gali būti. Atsakyti vienareikšmiškai negaliu. Tai būtų labai seni laikai. Tai vis dar yra tyrinėjimų objektas.
Aš linkusi manyti, kad moters vaidmuo senaisiais laikais iki Kristaus ir krikščionybės įvedimo lietuviškojoje baltų kultūroje buvo svarbus ir reikšmingas.
Senovės baltų kultūroje buvo pabrėžtas moters – kaip deivės – vaidmuo, egzistavo deivės kultas. Viena pagrindinių deivių – Žemyna. Tai – žemės deivė, motinėlė žemė. Laima – gimimo ir likimo, Milda – meilės, Gabija – ugnies, Medeina – miškų deivės. Tie vardai – labai seni, iš ikikrikščioniškų laikų. Tai, kad iki šiol vaikams suteikiami tie vardai ir kad jie iki šiol yra populiarūs, rodo, kad senojoje baltų kultūroje moteriškasis pradas buvo labai stiprus. Be to, deivių, kurioms suteiktos tam tikros galios, vardai byloja apie moteriškąją mūsų kultūros liniją.
Ir dar – senojoje baltų kultūroje pagrindinis dangaus šviesulys – saulė – yra moteriškosios giminės. Vardas Saulė iki šiol populiarus. Daugelyje pasaulio kultūrų šis vardas – vyriškosios giminės. Du pagrindiniai dalykai visatoje – žemė ir saulė – baltams buvo ir liko moteriškosios giminės. Mūsų dainose iki šiol dainuojama apie saulę motulę, žemę motinėlę.
Krikščionybės įvedimas mažai ką pakeitė. Krikščionybę iš pradžių perėmė aukštuomenė, o visi senosios baltų kultūros papročiai liaudyje kaip buvo, taip ir liko.
– Kiek vaikų gimdydavo tų laikų moterys?
– Daug. Vaisingumo supratimas buvo visai kitoks. Kuo daugiau gimdydavo, tuo geriau. Papildomos burnos? Bet ir papildomos darbo rankos.
– Kaip senovės baltų moterys ruošdavosi gimdymui, ar būdavo prieš gimdymą atliekami kokie nors ritualai? Kur jos gimdydavo?
– Buvo atliekami ritualai. Dažniausiai gimdydavo pirtyje. Pirtis buvo laikoma šventa vieta. Senojoje baltų kultūroje vieni pagrindinių pasaulėžiūros dėmenų yra šventumas ir gyvybė. Gyvybė suprantama kaip šventa.
Anais laikais moterys buvo fiziškai stipresnės, kadangi daug ir sunkiai dirbdavo. Todėl ir gimdyti, ir vaikus išnešioti joms buvo lengviau. Pagrindinė gimdančiosios pagalbininkė buvo pribuvėja. Yra išlikusios senosios krikštynų apeigos, kur pribuvėja – viena veikiančių pagrindinių asmenų.
– Ar tame senajame palikime išlikę auklėjimo pavyzdžių – kaip motina auklėdavo savo vaikus, kokias vertybes jiems įdiegdavo, kokie buvo motinos ir vaikų tarpusavio santykiai?
– Šiuo atveju sunku kalbėti tiktai apie motiną. Kalbėdami apie senųjų baltų laikų motiną, vis tiek turime kalbėti apie šeimą. Be jokios abejonės, šeimos, giminės, bendruomenės vaidmuo tradicinėje mūsų kultūroje buvo gerokai didesnis negu dabar. Šeima buvo svarbiausia. Buvo galvojama apie visos šeimos išgyvenimą, apie jos gyvavimą. Buvo bendras darbas, aiškus darbų pasidalijimas. Buvo darbas dėl šeimos gerovės.
Apie auklėjimą kalbama ir dainose, ir patarlėse. Greičiausiai auklėjama buvo savo pavyzdžiu. Ir tas auklėjimas buvo nuolatinis. Juk gyvenimas buvo sutelktas šeimoje. Ir vaikų auklėjimas, ir kiti dalykai buvo natūralūs, apie tai nebuvo diskutuojama. Tautosakoje yra toks posakis „Kaip radom, taip ir paliksim”. Tai rodo tam tikrą konservatyvumą. Dabar mūsų gyvenimas, laikas – labai greitai besikeičiantis, kintantis. Senaisiais laikais viskas buvo stabilu. Papročiai nesikeitė taip greitai, kaip dabar mobilieji telefonai.
– Kas tais laikais labiau kovojo – motina ar tėvas, kad šeima išgyventų, išliktų?
– Abu turbūt kovojo, tik ne kiekvienas turėjo vienodas galimybes. Juk vyrai fiziškai stipresni. Natūraliai jų pareiga – jeigu pažiūrėsime į bet kurią pasaulio kultūrą – buvo aprūpinti šeimą maistu. Paskui su žemdirbyste atsirado ir žemės ūkio darbų. Tada moters indėlis į šeimos gyvenimą tapo didesnis.
– Ar senovės baltės puošėsi? Kada, kokiomis progomis? Ar moterys puošdavosi, eidamos į šienapjūtę, rugiapjūtę?
– Šienapjūtė, rugiapjūtė buvo suprantami kaip šventi veiksmai. Į rugiapjūtę bei šienapjūtę ir moterys, ir vyrai eidavo pasipuošę lino drabužiais. Kad baltės puošėsi, aptikta ir archeologiniuose kasinėjimuose, rodoma Lietuvos dailės muziejaus archeologijos ekspozicijoje. Tai – karališki apdarai, datuojami I-III a. po Kristaus. Kuo toliau, tuo labiau moterų apdarai skurdo, ypač – su krikščionybės atėjimu. Tada moterims buvo uždrausta nešioti žalvarinius papuošalus, kurių jos turėjo daug. Matyt, katalikams neįtiko juose iškalta baltiška simbolika.
– Ar senųjų laikų baltė – moteris, motina – buvo gerbiama?
– Taip, ji buvo gerbiama kaip gyvybės nešėja, gyvybės davėja. Jos vaidmuo šeimos ir bendruomenės gyvenime buvo didelis. Netgi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais moters padėtis buvo geresnė, negu tuo metu kitose Europos šalyse.
