Niūronys: trijų Jonų pasaka

Niūronys – vienas nuostabiausių Anykščių krašto kaimų, šviesiose, smiltėtose, žiemą vasarą šilais žaliuojančiais šilais aukštumose išsibarstęs. Kadaise Burbiškio dvarui priklausęs, nuolatinė poniškų medžioklių vieta, senovėje net meškomis turtinga. Beveik 900 hektarų plotas, o gyventojų visuomet neypatingai daug buvę – 1923 m priskaičiuota 30 sodybų su 164 sodiečiais, dabar sodybų net šiek tiek daugiau bet prieš trejus metus tik 67 gyventojai tebuvę. Kaimas žymus net dviem muziejais ir visais laikais čia gyvenusia, gyvenančia ir gal gyvensiančia Biliūnų gimine.

Nėra Biliūno gatvės

Imu telefoną, surenku numerį, skambinu į seniūniją. Prisiskambinti nepavyko. Vasaromis, žinoma, Niūronyse gyventojų gerokai padaugėja – čia pati nuostabiausia vieta šiltamečio atostogoms, kūrybai, įkvėpimui ir meilei sugauti. Vienkiemiai ir senoji kaimavietė, kurioje spindintis šlove gyvuoja Arklio muziejus. Vertai ir teisingai pasielgta vieną iš trijų Niūronių gatvių pavadinus Klemenso Trajecko vardu, taip pagerbiant teisingą ir tikintį žmogų, sėkmingą „amerikoną“, sumanų ūkininką, Sibiro tremtinį, kurio sodyboje kūrėsi pirmosios ekspozicijos. Jonui Biliūnui gatvės jau neskyrė – juk ir taip žinomas, sodyba- muziejus jo atmintį skleidžia, jo dvasią jauti žvalgydamasis ir klajodamas po miškus ir klonius numylėtus. Kalbėti nuolat verta apie garsųjį Biliūnų Joną ir kitų Jonų – bendravardžių ir bendrapavardžių – nepamiršti.

Širdies jautrumo testas

Iš poetiškos sodžiaus pasaulio išėjęs, mokslų siekęs Jonas Biliūnas nuolat galvojo kaip pasiekti „Laimės žiburį“, kaip padaryti, kad žmonės laimingesni taptų ar net visi laimingi jaustųsi, kad žemė rojumi žydėtų. Teisingumo kaip ir daugybė visuomenės darnos esmę suvokusių šviesuolių šaukėsi. Savo kailiu juto, kas yra alkis, šaltis, kiti nepritekliai, kai giminės valią perlenkęs, kunigu mokytis nepanoręs ir tėviškės pagalbos nesulaukdamas aukštesnių mokslų Liepojos gimnazijoje siekė. Studijuoti komerciją panoręs veikiai  metėsi visai į kitą sritį, į tikrąjį pašaukimą –  pasuko profesionalaus literatūros kūrėjo keliu. Deja, klastinga ir geriausių pasaulio vaikų negailinti džiova pačioje jaunystėje užsmaugė, nedaug tespėjo parašyti, bet viskas, kas jo plunksnos surašyta, didžia žodžio grožio galybe spinduliuoja ne tik lietuviams, bet viso pasaulio literatūros mylėtojams šviesą dovanoja. Britų Karališkosios Akademijos parengtame geriausių pasaulio novelių rinkinyje kaip du deimantai spindi J.Biliūno vaizdeliai „Brisiaus galas“ ir „Kliudžiau“. Sodžiaus pasakojimai apie senoviniu papročiu šeimininko nušautą nusenusį ir nebereikalingą šunį Brisių ir Amerikos prerijų indėnu besijaučiančio berniūkščio paleistos strėlės pervertą, mirtinai sužeistą katytę.
 „Kliudžiau” yra pats tikriausias širdies jautros testas – jei beskaitydamas apsiverki, tai viskas gerai, o jei ne, tai gal ne širdį, bet akmenį krūtinėj nešioji.
Čia tėviškę manančioje sodyboje, senmedžių ir šilo ūksmės bei ramybės saugojamoje, dažnai susirenka žmonių daugybė, aidi smalsių vaikų balsai, girgžda svirtis ir skambėdamas liejasi iš gilaus šulinio pasemtas vanduo. Atsigerti ar su džiaugsmu, gėrybių lemiančiu tikėjimu aplieti.  Kieme ir prie Beržų kalnelio stovi skulptūros: aukštos ir mažesnės, ąžuolinės, tauriai nupilkėjusios ir jau minėtus kūrinius, ir tikra meilės bei gyvenimo baisiosios istorijos verpetuose paskandintą „Liūdną pasaką“ mena. Taip  visu ūgiu išsitiesusi, lazdele pasirėmusi, pavargusi ir  savo amžinoje klajonėje stabtelėjusi Juozapota. Juk kadaise jos akys kaip žvaigždės spindėjo, gyvenimo džiaugsmu ir šviesios ateities viltimi, o užgeso tada, kai amžinai pražuvo 1863 m. sukilimo kovon žengęs ir negrįžęs mylimas vyras. Visko netekusios moters klajonės vis klausinėjant: „Ar nematėt mano Petriuko?..” Kiek nepamatuotai daug kartais kainuoja kilni auka už idėją, už tėvynės laisvę ir laimę, už laimės žiburį.

Kaip žolyną lauke…

Kilnios mirties, aukos mirties dalgis daugiausia jaunus, savo svajonėse gyvenančius pasišventėlius, kaip toj dainoj apdainuotus žolynus šaltis pakerta. Kaip pakirto ir pokario pasipriešinimo prieš okupantus karius – Jono Biliūno – Žolyno būrio vyrus 1945 metų ilgiausios dienos rytui auštant.

Panašėjo į Šveicariją

Niūronyse buvo išaugusių daug tėvynę mylinčių ir ją su ginklu ginti gebančių vyrų. Daugybė jų priklausė Pavarių girininkijos tarnautojų suburtam šaulių būriui. Panašėjo tuomet tas kraštas į laisvųjų šaulių šalį Šveicariją – veik kiekvienoje troboje nors vienas tėvynės gynėjas gyveno. Jau pirmosiomis karo dienomis vienas Panevėžio laikraštis rašė apie niūroniečių ryžtą, apie tai, kad jie neįleido okupantų pajėgų į visiems brangų rašytojo J.Biliūno kaimą.
Sovietams vėl sugrįžus susiformavusio partizanų būrio vadu, kaip ir dera, tapo vyriausias ir labiausiai karo reikaluose patyręs, buvęs nepriklausomybės kovų savanoris, šaulys Jonas Biliūnas.  Dar nebuvo praslinkę nė vieni šventos kovos metai, kai brėkštant sovietų kariuomenė užklupo Žolyno būrio vyrus Niūronių miške stovyklaujant. Traukėsi nuo keliskart gausesnio, į katilą supančio priešų būrio. Vieni krito miške, kitus nukirto per pievą bėgančius, keliems pavyko menkai kulkų kliudytiems ar visai sveikiems pasitraukti. Siaubu skambėjo šūvių aidas, toli švilpdamos skriejo kulkos ir greitai artimuosius pasiekė žinia: nebėra jų sūnų, brolių gyvų. Nukautuosius surinkę suvežė į kapines, nuprausė kūnus, sudėjo į vietinio staliaus padarytus karstus. Labiausiai sumaitoti buvo vado J.Biliūno ir Jono Janukėno kūnai. Šis sužeistas į kojas priešams pakliuvo dar gyvas, bet barbarai iš Rytų jo nepagailėjo – sudaužė, sušaudė galvą, išbadė akis. Sudužo ir jo krikšto dukters Reginos svajonė, kada jai paaugusiai nupirks princesės vertus stiklinius batelius. Palaidojo tada į kaimo kapinių smėlio kapą dar ir Jurgį Jakniūną, Vladą Maksimavičių, Kazį Žiuką ir buvusį Vermachto karį vokietį Liudviką. Žmonių buvo susirinkę daug, skambėjo sodžiaus giedotojų giesmės, bendros maldos, kažkas verkė, kažkas širdyje skausmą spaudė, neaukštai, vos nesiekdamas pušų viršūnių praskrido orlaivis. Atminties nuotrupos gyvos atmintyje. Į spalvingą, rūsčią, didingą ir pamokančią istorinę mozaiką pasakotojai sudėlioja. Primena apie tai ir tvarkinga eile išrikiuoti karių kapus žymintys kryžiai.

Vienintelis, bet ne paskutinis Biliūnas

Visai šalia jaukių, akmens mūrų apjuostų kapinaičių, dar senojoje „ulyčioje“ tebestovi gal prieš pusantro šimto metų iš rinktinių sienojų, pušų, iškirstų palankiausiu žiemos metu, ir Mėnulio virsmo supratimą vertinant. Negali nesistebėti rąstų storiu ir grožiu – lauke jie tauriai nupilkėję, o viduje gintaro spalvos šviesa, šakų, šakelių inkliuzais išraižyta, spinduliuoja. Tarsi šventovė, o ne paprasto ūkininko gryčia čia būtų. Šeimininkas Jonas Biliūnas statytojo, senelio Mykolo sumanumu gėrisi, tėvo Jurgio tvarkingumą prisimena. Sėdi ir jis kaip kadaise jie abudu sėdėdavę po šventais paveikslais, gyvenimo išmintį, atsiminimus nuostabiausius dosniai dalija.
Žinoma, Biliūnų kadaise, kaip ir Rudokų, Janukėnų, labai daug buvę, o štai dabar baigia išnykt, o Jonas jau vienintelis ta istorine pavarde sodžiuje bepalaikantis.
Gyvena ramų pensininko gyvenimą, kartais Anykščiuos pasižmonėti, pas gimines ar bičiulius nuvažiuoja, kartais ir namie svečių sulaukia. Paklaustas apie „Bėk bėk, žirgeli“ šventę mosteli ranka –  nebuvo net nuėjęs, nes ką ten naujo pamatysi. Arklį gi ir pats laiko. Jau trečią dešimtį bebaigiančią seną kumelaitę, su kuria savo žemelėj viską pasidaro. Kelis metus ją pasikinkęs vežimaičiu muziejaus lankytojus pavežiodavo, tarmiškai pašnekėdavo, o kartais ir prasitardavo, kad esąs pats Jonas Biliūnas. Laiko ir karvę, kuri gal Niūronyse liko vienintelė, bet žada šitų taip reikalingų gyvulėlių nebelaikyti. Gana bus ir vištų, senoviškai rudų, po kiemą vaikštinėjančių, taip poetingai kudakuojančių pulkelio, nes ir taip darbų pakanka, kartais ir tingisi nes jau „ton pusėn traukia“. Pamąsto, kad Biliūnai gal ir neišnyks, juk negali taip būti, gal kas nors iš jaunosios kartos Biliūniukų į senelių, tėvų žemę gyventi sugrįš.

-ANYKŠTA