Šalia svėdasiškio menininko Aleksandro Tarabildos kompozicijos, skirtos Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjams neseniai nusifotografavo Vaižganto kūrybos personažų įamžinimo Malaišiuose iniciatorius kraštietis doc., dr. Juozas Lapienis su savo giminaite aktore Agne Šataite, kuri už „Dėdėse ir dėdienėse“ atliktą Severiutės vaidmenį 2015 metais buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Svėdasų seniūnijos ir parapijos Malaišių kaimas įsikūręs prie Malaišos upelės, tad spėjama, kad nuo jos vardo ir kilęs vietovės pavadinimas. Vos du nuolatinius gyventojus turintys Malaišiai ribojasi su Svėdasų seniūnijos Savičiūnų, Kalniečių, Kunigiškių, Gykių ir Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos Juodonių kaimais. Rugsėjo 19-ąją Malaišiuose vyks tradicinis respublikinis renginys – „Vaižgantinės“. Lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje jau septintą kartą organizuotas renginys šiemet bus skiriamas Malaišių paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 760-osioms metinėms.
Malaišių vardas – karaliaus Mindaugo dokumentuose
Daugelis tiek šiuose kraštuose gyvenančių, tiek atvykstančių aplankyti Vaižganto tėviškės yra įsitikinę, kad Malaišiai – tai sena, nuo „smetoninių“ laikų išlikusi „ūlyčia“. Iš tiesų, Malaišiai dvelkia istorine praeitimi. Neatsitiktinai kaimas įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą, apie 1840-1850 metus statytos kai kurios šios vietovės trobos paskelbtos respublikinės reikšmės istorijos paminklais. Bet Malaišiai – ne vien carizmo ar prieškario Lietuvos laikus menanti vietovė.
Be abejo, kiekvienas, pasukdamas nuo kelio Kraštai-Vaitkūnai rodyklės kryptimi link Malaišių, pastebi kryžkelėje esančią dailią medinę skulptūrą su išraižytais skaičiais. Iš Utenos rajono Tauragnų krašto kilęs Vilniuje gyvenantis mokslininkas ir tautodailininkas doc., dr. Romualdas Šimkūnas šią skulptūrą sukūrė prieš dešimtmetį- 2005-aisiais, minint Malaišių 750-ąjį jubiliejų.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Malaišių (Maleysine) vardas lotyniškai paminėtas 1255 metų spalio mėnesį, kuomet pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas pasirašė dokumentą, kuriuo kai kurios Sėlių krašto vietovės, tarp jų ir Malaišiai, buvo perduotos valdyti Livonijos ordinui. Livonijos ordino kronikose, bylojančiose apie Lietuvos valdovų diplomatiją ir priverstinius sandorius su amžinais priešais – kalavijuočiais ir kryžiuočiais – Malaišiai minimi ir vėlesnių metų dokumentuose (šiuos dokumentus galima rasti kalbininko Kazimiero Būgos „Raštuose“ (1961 m.), Lietuvos istorijos instituto leidinyje „ Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ (2005 m.) ir kt.).
Kokių nors išlikusių ženklų, kad šičia gyveno sėliai, iki mūsų dienų neišliko. Tačiau po šią etnografinį kaimą primenančią vietovę pasižvalgyti verta.
Medžius tenka genėti, o
Vaižganto biustą „prausti“
Kas keliauja į Vaižganto gimtinę, būtinai pravažiuoja 120 liepų alėją, kuri buvo pasodinta 1989-ųjų rudenį, minint rašytojo gimimo 120-ąsias metines. Kaimo pradžioje šalia buvusios Tumų sodybvietės pasitinka dailus ąžuolinis kryžius, išskobtas tautodailininko doc., dr. Romualdo Šimkūno. Čia, kur kadaise stovėjo Tumų troba, už akmenų ir metalo konstrukcijų tvoros ant juodo granitinio postamento stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto biustas. Netoli masyvaus akmens, „Juodžiaus kelmu“ vadinamo, prieš keletą metų iškilo svėdasiškio menininko Aleksandro Tarabildos sukurta originali medžio skulptūra, įprasminusi Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjus. Toliau besimatantys senutėliai pastatai kvieste kviečia, viliote vilioja pasivaikščioti kaimo „ūlyčia“.Vaižganto gimtinę prižiūri Svėdasų seniūnija. Aukštaūgius medžius prieš kurį laiką apgenėjo anykštėnai komunalininkai ir Svėdasų girininkijos darbuotojai. Už socialines išmokas viešuosius darbus atliekantys ar laikinai Darbo biržos įdarbinti piliečiai čia atsiunčiami nušienauti žolę, sugrėbti nukritusių medžių lapų, atlikti kitų darbų. Šį rugsėjį jiems teko itin atsakinga užduotis: reikėjo nuvalyti nuo samanų, kerpių, dulkių, purvo apnašų Vaižganto biustą. „Nuprausti“ akmeninį paminką buvo patikėta vaitkūniečiui Karoliui Misevičiui, jam talkino kunigiškietis Jonas Samsonovas. Vaižganto gimtinę žymintį šviesios atminties tautodailininko Jono Tvardausko sukurtą medinį ženklą vasarą atnaujino malaišietis Kęstutis Antanėlis. Seniūno Valentino Neniškio rūpesčiu čia turėtų atsirasti nauji suoliukai.
Malaišių atminties sergėtoja
1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Malaišiuose buvo 14 sodybų, kuriose gyveno net 105 gyventojai. Dabar telikę 8 sodybos ir tik vienoje jų vienkiemyje visai šalia Anykščių –Rokiškio plento nuolat gyvena dvi moterys. O Malaišių “ūlyčioje”, kur prabėgo būsimojo literatūros klasiko, publicisto, literatūros mokslininko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vaikystė ir gražiausi jaunystės metai, visos trobos tuščios. Kai kurios atgyja tiktai šiltuoju metų laiku. Ilgą laiką čia pastoviai gyveno tiktai vienintelė garbaus amžiaus senutė Elena Grižaitė, bet ir ji, sulaukusi 95 metų, šį balandį amžinojo poilsio atgulė Svėdasų kapinėse. Gilios senatvės sulaukusią teta iki pat jos gyvenimo saulėlydžio rūpinosi Kaune gyvenanti dukterėčia socialinių mokslų daktarė Rimanta Adomaitienė. Taip jau likimas lėmė, kad Rimantai teko pasirūpinti ir jau anksčiau mirusių tėvelio Antano, tetos Valerijos laidotuvėmis. Ir mylimą vyrą Virginijų jai neseniai reikėjo palydėti į paskutiniąją kelionę. Šitiek pergyvenusi, sunkumų ir vargų patyrusi moteris likimo negandoms nepasiduoda. Ji nuolat atvažiuoja į Malaišius, uoliai tvarko namus, sodybos aplinką, prižiūri bites, augina gėles, rūpinasi, kad aplinkui būtų tvarkinga, gražu, švaru. Bendraujant su Rimanta negali neužsikrėsti optimizmu, gera nuotaika. Rugsėjo pradžioje vėl teko su ja susitikti Malaišiuose. Vaišindama savo išpuoselėtų bitelių medumi, kurio stiklainį puošė užrašas: „Medus iš Vaižganto gimtųjų Malaišių“, Rimanta dalijosi mintimis apie tėviškės išsaugojimą, tvarkymą, išsakė rūpestį dėl kaimo likimo. Kadangi kai kurie seni medžiai jau kėlė grėsmę, lūžinėjančios šakos krisdavo ant pastatų stogų, ji samdė specialią techniką ir aukštalipius, kurie medžius apgenėjo. Gyvenamajame name pakeitė avarinės būklės elektros instaliaciją. Kiek pajėgianti, tvarkosi pati, kai kuriems darbams pasamdo vietinius žmones, padeda draugės, atvažiuoja iš Kauno pagalbon ir sūnus Rimvytas. (Pašnekovė patikslina, kad jos sūnaus vardas sudarytas iš dviejų žodžių Rima ir Vytas). Tiktai dukrai Rimgailei į Malaišius atvažiuoti bus ne taip lengva, nes ji studijuoja ir dirba tolimoje Australijoje.
Sergėdama atmintį apie Malaišius, besirūpindama namais namučiais, Rimanta stengiasi išsaugoti tėviškę. Ir kas žino, gal ateityje, kai išeis į užtarnautą poilsį, ji Kauno šurmulį visiems laikams iškeis į gimtojo sodžiaus ramybę…
Senojo kaimo laukia
atgimimas?
Šią vasarą į tėviškę iš Naujosios Akmenės atvažiavęs Kęstutis Antanėlis išbuvo ilgėliau kaip kasmet. Jis čia remontavo tėvų namus, pertvarkė elektros instaliaciją, įsirengė vietinę kanalizaciją, vandentiekį, atliko daug kitų įvairių darbų. Ir neatsitiktinai. Palikęs darbą cemento gamykloje, išėjęs į pensiją jis ketina įsikurti visam laikui Malaišiuose. Tai atsitiks tikriausiai greitai – po metų ar kitų. Toks vieno iš gausios ir garsios Malaišių Antanėlių giminės atstovų sveikintinas pavyzdys viltingai nuteikia, kad ateityje senajam kaimui gali būti lemta atgimti…
Nors dabar Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose nėra nuolatinių gyventojų, bet laukai aplinkui nedirvonuoja, prie daugelio sodybų neželia piktžolynai. Tik vienur kitur gali pamatyti apleistus, neprižiūrėtus kiemus. Senelių ir tėvų žemę paveldėję malaišiečiai ją išnuomojo arba pardavė sumaniam ūkininkui iš Kunigiškių kaimo Gintarui Šinkūnui, tad dabar aplinkui tvarkingi, gerai įdirbti, prižiūrėti, puikų derlių brandinantys laukai.
