Tarybinė propaganda darbą prilygindavo žygdarbiui.
Sovietų Sąjungoje buvo didžiuojamasi, kad nedarbas siekė nulį procentų. Kitaip sakant, visi dirbo.Ir ne tik dirbdavo, bet dar ir visur trūkdavo darbininkų. Todėl tuos laikus dalis žmonių atsimena su nostalgija. Tačiau paradoksalu, kad būtent visuotinis darbas nemažai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griūties. Iš pirmo žvilgsnio Sovietų Sąjunga atrodė graži sistema, teikusi daug privilegijų paprastiems darbuotojams. Būdavo pabrėžiama, jog Sovietų Sąjunga buvo ne kapitalistinė, o visi kiti – kapitalistai. Tačiau Sovietų Sąjunga išties buvo kapitalistinė, tik tai – valstybinis kapitalizmas. Kapitalas nebuvo prieinamas paprastam proletariato atstovui.
Valstybė kišosi į visas gyvenimo sritis
Visose visuomenėse yra dalis žmonių, kurie netinkami darbui. Tokį žmogų galima motyvuoti darbui, tačiau visi nedirbs vienodai gerai. Iš kitos pusės nebuvo individualumo, buvo kolektyvizmas, o ekonominiai modeliai buvo planuojami biurokratų kabinetuose. Buvo nusprendžiama, kiek ir ko reikės pagaminti, kiek reikės darbuotojų, specialistų. Valstybė kišosi į visas gyvenimo sritis.
Paprastam žmogui maloniau matyti, kad ir jis, ir jo visi kaimynai yra neturtingi, paprasti. Jam patinka žinoti, kad eina į gamyklą dirbti valstybei, o ne konkrečiam žmogui. Tai tarsi natūralus džiaugsmas dėl to, kad visiems po lygiai “nesiseka”. Tarsi nebelieka dėl ko ir pavydėti, nes visi yra vienodi. Visi vienodai gyvena bendrabučiuose, eina į tą pačią gamyklą dirbti ir gauna panašų atlyginimą, o vakare geria degtinę. Tokia buvo dirbtinai suklijuota vienybė, paremta bendru skurdu.
Viską, ką uždirbdavo darbininkas fabrike, valstybė iš jo nusavindavo. Pagal komunistų ideologiją, kapitalistai nusavindavo darbuotojų sukurtą rezultatą, atlygindami jiems netinkamai už darbą. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje turėjo būti kitaip, tačiau paprastas darbuotojas gaudavo tą patį atlyginimą, už kurį galėjo pirkti produktus, kurių beveik nebuvo.
Socializme žmogus prarasdavo prasmę dirbti daugiau, nes gaudavo vis tiek panašiai. Kaip visi. Nebuvo individualaus skatinimo. Vagystės iš įmonių, kolūkių tapo norma. Plito alkoholizmas. Alkoholikai nemokšiškai dirbdavo, todėl darbo našumas krito. Sovietų Sąjungoje biurokratams buvo nusispjauti, kiek pirks produkto, jie suplanuodavo, kad pirks tiek, kiek suplanavo, todėl parduotuvėse pastoviai stigdavo prekių.
(Tarybinių Anykščių darbo vaizdai – iš grupės „Anykščių kraštas senose fotografijose”)
Daugelį darbų turėjo dirbti kariuomenė
Jonas ŠIMĖNAS, nepriklausomybės akto signataras:
– Ši sistema buvo pasmerkta dėl visiško darbo neefektyvumo. Būdavo tik atskiri sąžiningi žmonės, kurie dirbdavo negailėdami jėgų. Vienu metu Sovietų Sąjungoje atėjo laikas, kai daugelį darbų turėjo dirbti kariuomenė. Kareiviai padėdavo sudoroti derlių, statydavo įvairius objektus. Buvau Rusijoje Pskovo srityje tuo metu, tai ten jau ir karves melždavo kareiviai, nes vietiniai vyrai nuolat būdavo girti visi 100 procentų, o moterys nesugebėdavo vienos ir su darbais, ir su girtais vyrais tvarkytis. Sunku atsakyti į klausimą, kas pirmas – višta ar kiaušinis – o šiuo atveju sunku pasakyti irgi, ar darbo efektyvumą lėmė gyvenimo būdas, ar gyvenimo būdas lėmė tokį darbo efektyvumą.
Sovietų Sąjungoje svarbiausia dalis buvo karinis-pramoninis kompleksas, o visa kita nebuvo labai svarbu. Tai buvo šalies pasididžiavimas. Buvau Sibire, su grupe kopėm į kalnus, papuolė blogas oras, tai mes ir rusų grupė susiradom tokią apleistą trobelę. Ateinam, o rusai net ugnies nesugeba užsikurti, aiškina, kad malkos šlapios, nedega. Užkūrėm, arbatos išsivirėm, košės, po to nėra ką veikt, imam, kaip visada daro žygeiviai, dainuot. Mes dainuojam lietuvių liaudies dainas, o į mus rusų grupė žiūri ir tyli, paprašėm, kad ir jie padainuotų, sako: „Mes liaudies dainų nemokam“, bet jų vadas staiga klausia: „Jūs ką, nežinot šitos „Rvutsia snariady, treščiat pulemioty“ (Sprogsta sviediniai, trata kulkosvaidžiai- red past.)? Matot, kaip viskas buvo – net liaudies dainos Rusijoj tapo karinės.
Lietuvoje taip pat, ypač žemės ūkyje, jau nebebuvo kam dirbt, nes žmonės išsilakstė iš kolchozų, todėl dažnai atvykdavo dirbti kareiviai, studentus rudenį veždavo nuimti derliaus. O vėliau pradėjo vežti į kolūkius žmones iš Armėnijos, Azerbaidžano, Ukrainos dirbti žemės ūkyje. Manau, nėra net ko ir kalbėt apie darbo efektyvumą tarybiniais laikais.
Galiu pasakyti ir porą konkrečių dalykų. Teko dirbti prie naftos gręžinių. Tada gręžinį su tarybine technika ir tarybine brigada gręždavom 3-4 mėnesius, kol pasiekdavom 2 kilometrų gylį. Dabar toks pats gręžinys su amerikoniška technika atliekamas per savaitę…
Taip pat teko apie 10 metų tyrinėti Baltijos dugną. Praėjo 4 metai, kol tyrimams gavome reikalingą techniką. Pinigų davė, o laivo nėra. Teko išmaišyti visą Sovietų Sąjungą.
Be to, ir pati sistema neskatino žmogaus dirbti, juk ar dirbsi, ar ne, vis tiek gausi panašų atlyginimą. Ir posakiai apie darbą tokie atsirado „Kareivis miega, o tarnyba eina. Buvo svarbu ne dirbti, o kaip nors pratempti laiką. Tuo laiku turbūt vieninteliai kauniečiai Lietuvoje išsaugojo verslumą. Ko tik nedarydavo – mezgė, pirko, parduodavo, audines augindavo, veždavo į Rusiją.
Sistema neskatino dirbti
Vygantas ŠLIŽYS, verslininkas:
Sistema ragino ateiti į darbą. Užsidirbti kažko negalėjai, nes būdavo nustatyti atlyginimai, todėl žmonės ieškodavo, kur užsidirbti papildomai, dažnai vogdavo. Vogdavo iš valstybės, kolūkio – kaip ir iš nieko. Pamenu, eidavom papildomai padirbėt – vištų gaudyt, tai po tokio gaudymo kiekvienas gaudytojas mažiausiai po dvi vištas namo nešdavosi.
Mačiau kolūkio ir melioratorių realybę. Ar gerdavo? Kolūkyje alkoholį vartodavo visą laiką. Nesakyčiau, kad tai lemdavo blogesnį darbą, kitas atvirkščiai – girtas geriau dirbdavo (juokiasi,- aut past.), nes negirtas dirbti nebemokėdavo. Melioracijoj griebdavo griežčiau – svarstydavo, bardavo, bet vis tiek girtaujančių buvo.
Planinė ekonomika buvo ne tam, kad kažką pagamintų, svarbiau buvo įvykdyt tai, ką numato, sakykim, suplanuoja kolūkyje „įsisavint“ žemes, kuriose niekas neauga. Svarbu tapdavo ne tai, ką užauginsi, bet kad „įsisavinsi“. Darbo efektyvumo net nėra ko ir lyginti. Daug dalykų buvo tiesiog iššvaistomi. Sakykim, pats mačiau, kaip tiesiog į griovį buvo pilamas gazolis. Esmė ta, kad jeigu per metus nesunaudoji tam tikro kiekio, tai įmonė kitais metais negaudavo tokio pat kiekio? Ką daryti? Ogi tiesiog išpilti, nes gazolis tuo metu kainavo kaip vanduo.
Žinoma, dabar kitos technologijos, bet ir tada užsienyje žmonės kitaip dirbo, nes dirbdavo arba savininkui arba sau. O kas sau blogai dirba? Užsienyje buvo visiškai kitas žmonių mentalitetas.
