Kalėdinis Butėnų triumfas

Kalėdinė popietė Butėnuose prie Svėdasų dar kartą patvirtino, kad tai šiuo metu bene gyviausia kaimiška bendruomenė krašte, nes vasaros įvykių impulso ir tikrai nuoširdaus pakvietimo bei paprašymo paliesti į sodžiaus svetainę sugužėjo beveik šimtas vietinių ir po visą Lietuvą išsiblaškiusių kelių kartų butėniečių ir jų artimųjų. Po poros valandų visi skirstėsi pakylėtoje dvasioje su įsitikinimu, kad visur gerai, bet Butėnuose – geriausia.

Kaip ir dera svarbiam asmeniui, pavėlavęs keliolika minučių į visai nežemą Dausuvos kalną lazda pasiramsčiuodamas, vis atsidusdamas su sunkiu dovanų maišu ant peties įkopė pats tikriausias Kalėdų Senelis. Pasilabinęs su aukštaitiškai kieme besiburiuojančiais vyrais, visai kvapo netekęs, stabtelėjo ir jau spiečiumi sulėkusių vaikų pagalba kartu su našta persirito per slenkstį. Smalsių mažylių, tokių pat nustebusių vyresniųjų malonei nupasakojo savo nelengvą kelionę: iš pačios Laplandijos, nuo pat legendinio Ausies kalno, pirmiausia slidėmis greičiausiomis, per didesnius pusnynus –  elnių, o po to dar ir briedžių tempiamomis rogėmis, jūrų vėplių bei ruonių taksi per jūras šaltąsias, o kai kelyje nebeliko sniego, dar ir dviratuku, traukiniu, automobiliu, o paskiausiai eldija greitąja Šventosios srove iki senojo žilvičio prieplaukos. Bet šiluma Butėnuose visus šiaurietiškus riebalus tirpdyti ėmė – kad tik neištirpus pirma laiko. Bet vaikų šypsenų ir juoko – vaisto geriausio pastiprintas – ūmai atkuto ir ėmėsi savojo darbo. Juk reikia pažiūrėti, kiek kuris vaikulis per metus sparčiuosius paaugo, kiek naujų eilėraščių, dainelių, pasakaičių ir kitokio gėrio išmoko. Drąsiausios mergaitės, tarsi ir nematytos, tarsi ir primirštos, kurios eilėraštukus bėrė, už ką labai greitai nemenkais maišiukais saldainių ir kitokių gėrybių prikimštais džiaugėsi. Visi skubrios epochos dvasios sugauti tarsi ir lenktyniavo, kuris trumpesniu eilėraščiu sublizgės, net ir Nojus, kuris dar prieš porą metų po keliolika minučių rišliai eiles berdavo. O štai dvyniai iš Kauno, nors tik neseniai mokyklėlėn eiti pradėję, ne tik jau visai nevaikiško pasaulio žinovai, bet ir būsimi futbolininkai Kalėdžių savąja taktika nustebino. Kol jų paklaus nelaukė, bet tolimą svetį klausimu, mįsle neišpinama nustebino. Tokia painia, kad net ir su visos seklyčios pagalba jos perkąsti nepavyko. Ir žinok šiaurėje tolimojoje, kad stulpai tarp dangaus ir žemės besisukantys, tai malūnas vėjinis tikriausias. Senelis šiemet labai jau tautiškai tvirtai niekur iš Lietuvos išvažiuoti neragino, bet ne iš vieno mažiaus išgirdo, kad jie, kai užaugs, tai ne kur kitur, bet Butėnuose gyvens. Besisukinėjanti smarkuolė meškutė Jolita visu būriu į lauką išviliojo – ratelyje pasisukti – taip, kaip žilvitis žaliuoja prisiminti ir to, ką Jurgelis Meistrelis geba pasimokyti. O jau tada gauruotoji lepečkojišku žaibu aktorių trupę surinko, kurie tuoj pat išraiškingais kostiumais aprengti, kaukėmis papuošti nuotaikingai pasaką „Ropė“ suvaidino. Dar valandėlę su jaunais ir senais žvaliai pasikalbėjęs, paklausinėjęs, paguodęs, pasigėrėjęs, pamokęs ir pats pasimokęs, sodietiškomis ir atvežtinėmis gėrybėmis pasistiprinęs Kalėdų senelis taikos ir gėrio žemiškojo bei dvasiškojo palinkėjęs, atsisveikino. Išsiskubino pas pačius seniausius butėniečius – jis juk vienodai visus gerbia ir myli, visiems dovanų viltingiausių švenčių proga paruošęs. Ir riedėjo atidžios pagalbininkės Lendrinos didžiaratis automobilis atokiausiais šilų keleliais, vienoje vietoje net ištvinusį Krioklio upelį įveikė, dar ir snieguolė Laima kartu bendrystę stiprino. Net septynioms močiutėms vakarą nuskaidrino, dovanas dovanojo, linkėjo ir jų kalbų išmintingų klausėsi, „Ilgiausių metų“ giedojo. O labiausiai tai jau 99-ąjį kartą Kalėdas atšventusią Bronę Valuntienę sveikino. „Gyvensiu, dar ilgai gyvensiu,  juk sveika esu, tai ko man negyventi…”, – patikino senolė. Senelis tik palaimingai ranka mojo ir iki kitų metų atsisveikino: „Dieve, globok ir laimink Butėnus“.