Chopok kalno šlaitais slidininkus kelia keltuvai, kurių sėdimoji dalis yra šildoma.
Keturias praeitos savaitės dienas anykštėnai Alvydas, Julius ir Daiva Paškevičiai bei šių eilučių autorius praleido penkių žvaigždučių Slovakijos kalnų slidinėjimo kurorte Jasnoje. Per jas anykštėnams teko ne tik gėrėtis akinamo baltumo sniegu ir mėlynu dangum, nuostabiomis kalnų slidinėjimo trasomis, bet ir patirti sniego audrą, dėl kurios prieš pat startą buvo atidėtos moterų kalnų slidinėjimo Pasaulio taurės varžybos. Jų slovakai laukė 32 metus, į jas atskrido Slovakijos prezidentas ir premjeras.
Pakeliui – karališkasis miestas
Iš Anykščių išvažiavę po vidurnakčio, iki Žemųjų Tatrų papėdėje esančio Slovakijos miesto Liptovsky Mikulaš 1050 kilometrų „numynėme“ be poilsio, per 15 valandų, stabtelėję tik kelioms valandoms Krokuvoje aplankyti Vavelio rūmų ir katedros. Joje ilsisi Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila,1386 metais karūnuotas Lenkijos karaliumi, Jogailaičių dinastijos atstovai, poetas Adomas Mickevičius. Katedros požemiuose netoli Antrojo pasaulinio karo laikų Lenkijos ministro pirmininko Vladislavo Sikorskio, žuvusio aviakastrofoje 1943 metais, amžino atilsio atgulė ir Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis su žmona Marija. Jie ir dar 94 aukšti Lenkijos valstybės pareigūnai žuvo 2010 metų balandžio 10 dieną nukritus iš Varšuvos į Smolenską skridusiam lėktuvui TU–154.
Chopok kalno viršūnė –
virš debesų
Svetingai sutikti mus apgyvendinusio slovako Liubomiro Fuego (nakvynę buvome užsakę iš anksto), rytą 12 kilometrų kilome iki Chopok kalno papėdės. Mane, slidinėjusį tik Lietuvos ir Latvijos kalnų slidinėjimo centruose, pirmas įspūdis pribloškė – dviejų kilometrų Chopok kalno viršūnę slėpė debesys.
Vadinamasis slidininko pasas 4 dienoms (keltuvai dirba nuo 8 iki 16 valandos) kainavo 140 eurų. Magnetinė kortelė slidinėjimo metu „ilsisi“ kišenėje, ji nuskaitoma einant per bet kuriuos vartus prie keltuvų abiejose Chopok kalno pusėse. 24 keltuvai pajėgūs per valandą prie įvairaus sudėtingumo trasų pakelti 25–30 tūkstančių žmonių, tad eilėse stovėti netenka. Kai kurie keltuvai su šildomomis sėdynėmis, o į kalno viršūnę kabinos gali kilti siaučiant iki 120 km per valandą vėjui. Mat 2004 metrų aukštyje ne tik aukščiausias pakilimo taškas, iš kurio į abi puses leidžiasi slidinėjimo trasos, bet ir veikia 4 žvaigždučių viešbutis „Rotonda“.
Įvairaus sudėtingumo trasų ilgis siekia beveik 40 kilometrų, populiariausios trasos – nuo 2 iki 4 kilometrų ilgio, kai aukščio skirtumas – nuo kelių šimtų metrų iki beveik kilometro. Taigi, lyginti su 250 – 300 ilgio ir 40 metrų aukščio skirtumu Anykščiuose ant Kalitos kalno lyg ir nėra kaip…
Chopok kalno trasos vis dėlto neapsieina be dirbtinio sniego, kuriam gaminti įrengta stacionari sniego gaminimo sistema, užtikrinanti slidinėjimo sezoną nuo gruodžio iki balandžio mėnesio. Sniego patranką teko matyti vos vieną kitą. Kita vertus, Anykščiuose kalnų slidinėjimas vystomas vos keli dešimtmečiai, o Chopoke pirmasis keltuvas suprojektuotas 1936 m., 1957 m. keltuvai jau tarnavo kalnų slidininkams ir turistams. Tuo pačiu kalnuose ir Demenovo lygumoje kilo viešbučiai, vystėsi infrastruktūra.
Vidutinio sudėtingumo trasose daug vaikų. Panašu, kad dalis jų jau gimę su slidėmis. Neretas vaizdelis, kai tėvas savo penkiametę atžalą nori pastatyti ant slidžių, tačiau ši spardosi ir rėkia. Beje, mažiesiems mokytis yra specialios aikštelės su pasakų personažais, keltuvėliai ir, savaime suprantama, instruktoriais. Jasnos kalnų slidinėjimo centre yra ką veikti ir patyrusiems kalnų slidininkams, ir mamoms su mažyliais. Galima padėti slides į šalį ir tiesiog vaikščioti kalnų takeliais. Arba galima sėdėti bet kuriame prie keltuvo esančiame bare, gurkšnoti kavą ir žiūrėti, kaip čiuožia kiti.
Atgaiva vandens baseinuose
Daugiau kaip dešimčia metų už mane jaunesniam A. Paškevičiui, atrodo, slidinėti dienos pritrūkdavo, man gi po pietų kojos jau sunkiai paklusdavo. Atgaivą suradome Tatralandijos vandens parke.
Baseinai su šiltesniu ar beveik karštu vandeniu įrengti atvirame lauke ir po stogu. Vanduo čia visai „nekvepia“ chloru, raumenis atpalaiduoja vandens čiurkšlės. Kaip pastebėjo mus apnakvyndinęs šeimininkas Fuego, terminis karštas vanduo baseinams, kuris pumpuojamas iš vieno kilometro gylio, yra labai karštas, tad skiedžiamas šaltu vandeniu ir turi ne tik gaivinančių, bet ir gydomųjų savybių.
Orai sujaukė Pasaulio
taurės varžybas
Laukėme šeštadienio, tuo pačiu ir moterų kalnų slidinėjimo Pasaulio taurės varžybų (Audi Fis Ski World Cup Jasna). Pasak L. Fuego, šios šventės laukė visa Slovakija, nes tokios varžybos čia buvo prieš 32 metus.
„Palikite automobilį kieme, vis tiek iki Jasnos nenuvažiuosite ir dar problemų turėsite, – mus iš vakaro vaišindamas slovakišku alum ir sumuštiniais perspėjo L. Fuego. – Iki trasų nuvažiuosite tik autobusais, visi lengvieji automobiliai be leidimų bus parkuojami Demenovos lygumoje“. Šeimininkas didžiavosi, kad į iškilmingą atidarymo ceremoniją slidininkėms Laisvės oloje atvyko šalies prezidentas Andrejus Kiska ir premjeras Roberto Fico. „Jie ir parlamento rinkimuose čia balsuos“, – pastebėjo. Taip ir nesupratome, kurią iš dviejų dešimčių į Slovakijos parlamentą besiveržusių partijų palaikė mūsų šeimininkai, tačiau gyvenimu jie nesiskundė. Džiaugėsi, kad jų 2 sūnūs dirba Slovakijoje (vienas policininku, antrasis – treneriu), kai tuo tarpu dalis jaunimo laimės ieškoti traukia į Vokietiją, Ispaniją ir kitas Europos šalis. Beje, jau sugrįžę sužinojome, kad rinkimus laimėjo socialdemokratai, kuriems vadovauja dabartinis premjeras Roberto Fico, griežtai pasisakantis prieš Europos politiką įsileisti pabėgėlius. Savo tikslų Slovakija tikisi dar aršiau siekti nuo liepos pirmininkaudama ES.
O mes kalną pasiekėme autobusu, kurių iš Liptovky Mikulaš kursavo aštuonios dešimtys. Dėl Pasaulio taurės varžybų buvo uždaryta keliolika slidinėjimo trasų, tačiau mes be trūkdžių pasiekėme Chopok kalno viršūnę. Buvo 6 laipsniai šalčio ir nemažas vėjas, tačiau nusileidome be vargo. Draugas dar nuskubėjo nusileisti keliomis trumpomis ir stačiomis trasomis, aš gi susiradau puikią vietelę ties posūkiu stebėti Pasaulio taurės varžybas. Nepaisydami stipraus, atšiauraus vėjo savo vietas užėmė saugos, kontrolės, medicininės tarnybos, gausus būrys fotožurnalistų ir susirinkusių kalnų slidininkų. Visi su nekantrumu laukė besileidžiančių sportininkių, kurios jau buvo pasikėlusios į 1600 metrų aukštyje esantį startą. Deja, dėl vėjo ir sniego starto nebuvo, visos slidininkės nuo kalno iš lėto leidosi žemyn. Varžybos buvo atidėtos kitai dienai ir mums jų pamatyti neteko.
Kadangi žemyn plūstelėjo galybė žmonių, nusprendėme dar kartą pasikelti ant kalno viršūnės ir iš ten leistis žemyn. Keltuvas veikė, tačiau ant kalno buvo vos vienas kitas slidininkas. Matomumas – vos keli metrai, tik sniegas ir iš koto verčiantis siaubingas vėjas. Pradėję leistis pasigailėjome atgal negrįžę keltuvu, tačiau kitos išeities jau nebuvo. Vienu metu pamečiau orientaciją, kur dangus, kur žemė. Pasidarė baisu ir meldžiau, kad kolega nepaliktų. Trasai susiaurėjus, ji buvo beveik visa užpustyta, belikę vos keli metrai nusileisti. Tokios pažinties su kalnu tikrai nesitikėjau, tačiau jau nusileidus apėmė palaima, kad viskas baigėsi laimingai, o toks pasislidinėjimas gyvenime tikriausia nepasikartos.
Namo…
Kelionė namo vargino. Tilpome į tas pačias 15 valandų, šį kartą vėlgi stabtelėje Krokuvoje prie prekybos centro apsipirkti. Kai kurių maisto produktų ir prekių kainos stulbino – jos trečdaliu ar net perpus mažesnės nei Lietuvoje. Mūsų nestebino, kad tautiečiai, netgi ir iš Anykščių, susimeta, nusisamdo autobusiuką ir apsipirkti važiuoja pas kaimynus lenkus.
Susumavus kelionės išlaidas, paaiškėjo, kad išleidome apie 350–400 eurų asmeniui. Slidinėti galima skristi ir lėktuvu, tačiau tai būtų gerokai brangiau ir sudėtingiau. Kelionės iš aerouosto ir atgal su slidėmis, apranga… Gyventi tektų ieškoti įmanomai arčiau keltuvų esančiuose viešbučiuose, kuriuose kaina kambariui nuo 50 iki kelių šimtų eurų parai, kai mes Demenovo slėnyje už nakvynę asmeniui mokėjome tik po 10 eurų.
Beje, Demenovos slėnis ir Žemųjų Tatrų kalnai ne mažiau žavūs ir vasarą, turistus vilioja įspūdingais Nacionalinio parko urvais, kalnų upeliais ir kalnais, kuriuose net meškos gyvena. Šiuo metu jos dar miega, o vasarą ieškodamos maisto išvarto restoranų šiukšliadėžes, tačiau žmonių nepuola.
