Jolanta Rimkutė – kostiumo dizainerė, „Studija LT“ viena iš įkūrėjų bei Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) „Mados dizaino“ studijų programos dėstytoja. Su kostiumo dizainere susitikome pasikalbėti VDU Šiuolaikinių menų katedroje, jos, kaip dėstytojos aplinkoje, apie madą, studentus bei augančią naujų dizainerių kartą.
Esate mados dizainerė. Kaip pasirinkote tokį kelią?
Sakyčiau, kad kelias pasirinko mane (juokiasi). Kai kuriais atvejais nežinai, kas ką gyvenime renkasi. Niekada negalvojau apie tokį pasirinkimą – studijavau Kaune, buvusiame Stepo Žuko technikume, pabaigiau odą. Buvau linkusi į visus menus ir visi menai sekėsi puikiai – tiek tapyba, tiek skulptūra, o vėliau ėmiau galvoti, kad noriu stotį į juvelyriką. Po to susidomėjau teatru. Tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip – baigusi studijas įstojau į Dailės akademiją. Iš tiesų ganėtinai ilgai ieškojau savęs kaip kūrėjos – ieškojau per kokias raiškos priemones galėčiau išreikšti save. Ir galų gale, viskas susivedė į kostiumo dizainą. Nors pirmame kurse studijavau pedagogiką, tačiau perstojau į kostiumo dizainą. O tuo metu kostiumo dizainą studijavo garsusis septynetukas – Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius ir kiti. Akademijoje jie sukūrė tokią uždegančią atmosferą, o tuo metu buvo 1993-1994 metai ir tokios studijos atrodė tikrai labai įtraukiančiai. Kostiumo dizainas atrodė kaip labai palanki terpė saviraiškai. O be to, mano prosenelis buvo kriaučius (siuvėjas), mano senelio brolis buvo kriaučius, senelis kalvis. Leisdama vasaras pas močiutę eidavau pas vieną siuvėją, vien tik todėl kad gaučiau įvairių medžiagų atraižų. Kai taip pažvelgi į praeitį – tarsi atrodo toks mano pasirinkimas buvo nulemtas iš ankščiau.
Įvardinote 1993-1994 metų laikotarpį. Galbūt šį laikotarpį būtų galima laikyti mados dizaino kūrimosi pradžia nepriklausomoje Lietuvoje?
Nepriklausomoje Lietuvoje atsivėrė visiškai naujas mados puslapis. Pirmiausia, pagalvokime kas buvo iki tol. Buvo fabrikai ir Vilniaus modelių namai – kurie formavo savo kolekcijas, rodėsi žurnaluose. (Atrodo labai didelis visuomenės išsluoksniavimas – tai, kas skirta visiems ir tai, kas skirta išrinktiesiems). Taip, būtent. Ir šalia to egzistavo gūdūs džiunglių laikai – kažkas kažką atveža, siuva ir panašiai. Taip pat buvo ir vadinamieji „buitiniai“, į kuriuos atėjęs pas dizainerį galėdavai kažką išsirinkti pasiuvimui. Tačiau jau viskas vyko atviriau, laisviau – galėjai laisvai domėtis kur užsienio šalyse kokie yra dizaineriai, kokios vyrauja mados, taisyklės.
O ta profesija – kostiumo dizainas, atrodė taip pasakiškai. Kurti kostiumus modeliams, podiumui. O kaip iš to uždirbti – niekas nepamokė. Taigi tie metai – 1992-1996 – buvo sunkūs, pereinamieji. Fabrikai tuo metu buvo krizėje – jie užsidarinėjo. Bet jau vyko mados festivaliai – InVogue, Septyni+, Armada. Viskas virė, konkuliavo. Vykome į užsienyje vykstančius festivalius, be jokio didesnio finansavimo, tik gaudami paramą medžiagomis. Ir tas konkuliavimas, virimas buvo labai netolygus – vieni išgyveno, kiti smuko. Mados industrija yra laivas, ant neramių bangų – labai nestabilus. Atsivėrė ne tik Rytų, tačiau ir Vakarų įtaka. Vyko tikrai labai radikalūs pokyčiai.
Pabrėžiate, kad buvo tikrai sunku pradėti dirbti mados industrijoje. Tačiau stebint dabar vykstančius įvykius, Facebook ir kituose socialiniuose tinkluose jauni dizaineriai ima vis aktyviai reikštis. Rodos, jau būtų sunku rasti jauną žmogų, kuris nekuria. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?
Vertinu labai palankiai. Man yra džiugu, kad mūsų bendras tautos bruožas yra kūrybiškumas. Kitas dalykas, pas mus Lietuvoje, yra lengvosios pramonės tradicijos – daug pas ką šeimoje yra siuvėjų, mezgėjų ir panašiai. Juk deficito laikai išmokė pasirūpinti savo apranga. Taigi, tai tarsi persiduoda iš kartos į kartą. Trečia, o ko jūs norite? Aplinkoje yra didžiulė fikcija. Tiek, kiek jaunų dizainerių pabaigia studijas – jiems nėra sukurta tiek darbo vietų. Taigi, jie susikuria darbo vietas sau patys. Ketvirta, kas yra labai svarbu, socialiniai tinklai labai palengvina kelią nuo kūrėjo iki vartotojo. Prieš dešimt metų būdamas kūrėju ir norėdamas parodyti savo kūrinius, tai galėdavai padaryti mugėse, arba iš lūpų į lūpas. O dabar viskas vyksta žymiai greičiau.
Kaip manote, ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie taptų žinomi, kad susikurtų savo vardą?
Pirmiausia, reikia laiko ir noro kūrybiškai dirbti. Nepasidaro viskas taip greitai. Yra kelios išimtys, kuomet sėkmė aplanko labai greitai, tačiau tai tik menki pavyzdžiai. Taip pat reikia įvertinti savo charakterio savybes – jeigu sukuri savo vardą, jau turėsi į jį investuoti labai daug. Tai kaip mažas vaikas, kurį turėsi užauginti. Jeigu šiandien tu sukūrei įdomų, paklausų daiktą, reikia įvertinti ar turi verslumo, ar mokėsi ir vėliau dirbti su tais produktais. Vėliau jau tau reikės komandos, įgyvendinant savo idėjas. Reikia neskubėti, neperdegti ir orientuotis į tikslesnius planus. Taip pat čia yra svarbus ir kitas dalykas. Dabar gyvename labai vartotojiškoje visuomenėje, ir sukurtų daiktų yra be galo daug. Todėl reikia savęs klausti, ar nekuriame dar vieno nereikalingo produkto. Reikia sukurti ne vieno sezono prekes, kurios netampa šiukšlėmis madai praėjus. Kitas kelias, kad taptum pastebėtas – sugalvoti kokią nepaliestą nišą
– savo turimą hobį susieti su dizainu. Reikia suvokti ir tai, kad turi išnaudoti savo kūrybiškumą – tarkim, susikuriant vieną produktą, kurio visiems reikės…
Esate Vytauto Didžiojo Universitete studijų „Mados dizaino“ programos dėstytoja. Galbūt galite palyginti savo studijų laikus ir tai, kas vyksta jau su naujais būsimais dizaineriais?
Tai, kas vyksta čia – Vytauto Didžiojo Universitete, Mados dizaino programoje, apskirtai yra labai skirtinga nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Čia yra britiška sistema, kurią bandoma pritaikyti esamai rinkai. Yra labai įdomu, kokie dalykai prigis. Studentų patirtis jau yra kita – paskaitos yra anglų-lietuvių kalba. Įgaunamas labai stiprus žodynas ir studentai gali drąsiai po studijų konkuruoti tarptautiniuose kontekstuose, o ne vien čia, savo šalyje. Galimybių turėjimas yra žymiai didesnis.
Ar gali būti taip, kad dauguma jaunų kūrėjų, bodisi domėtis mados istorija ir tuo, kas vyksta aplinkui, o užsidaro savyje. Ir būtent iš to nesidomėjimo susidaro situacijos kopijavimo, plagijavimo terpei susidaryti – sukuri, tai kas jau yra sukurta.
Madą yra labai sunku apsaugoti – sunku apsaugoti savo autorystę. Mano požiūris – mada buvo ir bus kopijuojama. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Visi tai žino, tik niekas neįrodys. Tokiu atveju, kūrėjo atveju reikia eiti į priekį ir kurti toliau. Lazda turi du galus – tu paėmei, tai ir iš tavęs paims. O suprasti dizaino, mados istoriją – tai yra labai gerai. Mada visuomet yra tam tikro laikmečio atspindys. Kada prasidėjo XX amžius? Po pirmojo Pasaulinio karo. O ką mes pakeitėme nuo 90-ųjų pabaigos? Gal tik atsirado internetas, gyvenimas socialiniuose tinkluose. Mada niekados nebūna pirma – tai yra veidrodis. Lūžiniai įvykiai keičia madą.
Koks lūžis turėtų įvykti, kad mada pasikeistų?
Turėtų pasikeisti ekonomika, estetika, filosofija. Man įdomiausia madoje šiuo metu yra idėja „šiandien ant podiumo, rytoj parduotuvėje“. Kadangi įprastai, tai, ką matome ant podiumo, parduotuvėse pasirodo gal po pusės metų. Nauja idėja skatina kolekciją nuo podiumo tuojau pat perkelti į parduotuves. Ir būtent čia kopijavimo, plagijavimo aspektas jau kur kas sunkesnis. Imtumeisi kopijuoti tai, kas jau akivaizdžiai sukurta.
Kitas įdomus mados aspektas – grįžta buvusios mados. Kas nulemia mados rato sukimąsi?
Jaunai kartai viskas nauja. Mano jaunystės mados, jums bus naujos. Kiekviena kartai vis nauja mada. Dabar itin populiaru 80-ųjų mados, tokios sovietikos atspindys. Mums, vyresniems, asociacijos jau neigiamos, jauniems – jie neturi tos skausmingos praeities, ir jų požiūris jau visai kitas.
Mada taip pat yra puikus maištas. Kad ir filme „Stilingieji“ (rež. Valerij Todorovskij), kuriame jaunuoliai savo apranga maištauja prieš sovietinį rėžimą. Ar dabar mada gali būti maišto forma, pasipriešinimo forma?
Gali, tačiau šiai dienai tai pasireikštų nieko nepirkimu. Nieko nepirkdamas tu maištautum prieš pačią reklamos įtaką, skatinimą vartoti.
Kokią matote mados ateitį mūsų šalyje?
Smagu, kad yra daug naujų vardų. Tačiau vartotojų nedaugėja. Jeigu vartotojų būtų daugiau ir jie remtų savo šalies kūrėjus, tada būtų labai puiku. Tačiau tokio didelio palaikymo sunku yra tikėtis. Labai svarbu yra šalies palaikymas. Pavyzdžiui, tam, kad Milanas taptų itin žinomas kaip mados miestas, centras, mados sostinė, valstybė į tai dėjo dideles pastangas. Antverpeno pavyzdys yra toks pats. Ir valstybės palaikymas leistų stabiliai laikytis tam mados laivui ant neramių bangų.
Kalbėjosi Neringa Krikščiūnaitė
