Pas daržuose triūsiančius Genovaitę ir Joną Šulskus užsuko Kurklių seniūnas Algimantas Jurkus.
Savo herbą turintis miestelis yra patrauklioje vietoje. Iš Kurklių – vos keturiolika kilometrų iki Anykščių ir trys – iki magistralinio kelio Zarasai – Kaunas. Pakraščiu vingių vingius piešia Virinta, o jos intakai Dubelė ir Kurklė per patį miestelį vinguriuoja. Čia žmonių gyvenama nuo XIII amžiaus, dabar, pasak seniūno Algimanto Jurkaus, nuolat gyvena per 200, o gyvenamąją vietą deklaruoja 340 žmonių. Miestelyje yra bažnyčia, ambulatorija, pagrindinė mokykla, biblioteka, 3 parduotuvės, rekonstruoti kultūros namai ir netgi vaikų darželis. Šalia – Kurklių karjeras ir bendrovės „Vikonas“ kiaulidės. Lyg ir yra kur gyventi, ką veikti, tačiau per metus miestelyje neregistruotas nė vienas gimęs kūdikis, tik keletas Anapilin išėjusių.
Miestelyje – 40 tuščių namų…
„Iš kur toks pavadinimas Kurkliai, ar tai nuo daržininkams siaubą keliančių didžiausių Lietuvos vabalų kurklių, o gal nuo varlių kurkimo?“, – pasiteiravau seniūno. „Pasak legendos, turtingas ir valdingas bajoras turėjęs dukterį, kuri nė už ką nenorėjusi tekėti. Vaikštinėjant jiems prie Virintos, bajoras paskutinį sykį jai liepęs apsispręsti, o kai ši nesutikusi tekėti, prakeikė ją, varle pavertė. Ši vis kurkė vakarais, o žmonės miestelį Kurkliais praminė. Kadais ir tų vabalų, kurklių, buvo, tačiau dabar jais žmonės nesiskundžia. Esu linkęs manyti, kad vis dėlto miestelio pavadinimas nuo varlių bus kilęs“,- juokėsi seniūnas.
Varlių Kurklių upeliuose netrūksta ir šiandien, o štai žmonių – kaip čia pasakius. Pasak seniūno, prieš kokius tris dešimtmečius Kurklių vidurinėje mokykloje, ko gero, mokėsi daugiau vaikų, nei dabar miestelyje gyventojų. „Miestelis jau XIII-XIV amžiuose buvo valsčiaus ir žemės centras, iki 1950 m. – valsčiaus centras. Prieš 16 metų, kai pradėjau dirbti seniūnu, gyventojų dar buvo beveik pusė tūkstančio, – prisiminė seniūnas. – Tačiau, ką padarysi. Daug jaunų išvykę dirbti į užsienį, nors miestelio pašonėje yra keli darbdaviai. Kurklių karjere dirba apie 60 žmonių, tarp jų apie 15 kurkliečių. Beveik visi dirbantys kiaules auginančioje bendrovėje „Vikonas“ – kurkliečiai. Šių įmonių vadovai geranoriški, jeigu reikia, niekada neatsisako padėti. Beje, dar visai neseniai žmonės nuolat skundėsi dėl iš kiaulidžių sklindančios smarvės. Ne kartą šnekėjomis su „Vikono“ direktoriumi Vladu Gindrėnu ir buvome išgirsti. Dabar tie kvapai sumažinti iki minimumo. Turime paminklų dirbtuves, lentpjūvę ir netgi autoservisą. Mane neramina tai, kad miestelis sensta, jaunų šeimų mažai, o naujų neatvyksta. Miestelyje yra apie 40 tuščių namų. Tai problema. Kalbuosi su jų savininkais, paveldėtojais, prašau prižiūrėti, apšienauti, jeigu neišgali – parduoti. Kai kurie buvę ypač išpuoselėti, nudažyti, dabar nušiurę, neretai ir piktžolėm apėję, gadina miestelio vaizdą“, – pasakojo visus miestelio gyventojus gerai pažįstantis, kartais net pats tokiam namui pirkėją surandantis seniūnas A. Jurkus.
Kurkliečių vaikai buvo geri
Saulėtą ir šiltą ketvirtadienio popietę, kaip ir dauguma pagyvenusių kurkliečių, Genovaitė ir Jonas Šulskai kapstėsi prie namų savo darže. Užkalbinome. Žvali, aštuoniasdešimtmetį jau atšventusi G. Šulskienė gimė ir augo toje pačioje Gegužės gatvelėje prie Dubelės upelio. Tik gatvė anksčiau Palaidžių vadinosi. „Ta upelė nedidelė, bet jaunystėje per polaidžius taip išsiliedavo, kad kelią, daržus apsemdavo, – šypsojosi 32 metus mokytoja šiuose kraštuose dirbusi moteris. – Kiek jaunimo, kaip linksma būdavo! Pradinėje mokiausi Vyliaudiškyje, pakui kelias klases – senojo valsčiaus patalpose, Repečkienės namuose, Pavirinčiuose, o septynmetę baigiau buvusios Šaulių ramovės pastate. Net 10 mano laidos septynmetę baigusių moksleivių išvažiavome mokytis į Ukmergės pedagoginę mokyklą. Ją baigusi, dirbau Užunvėžyje ir tik po penkerių sugrįžau mokytojauti į mokyklą, kurią ir pati baigiau. Anksčiau kažkaip nedrąsu buvo“.
Galima suprasti šios mokytojos ir kurkliečių džiaugsmą, kai 1980–aisiais duris atvėrė nauja vidurinė mokykla, kurioje mokėsi apie pusketvirto šimto Kurklių ir aplinkinių kaimų vaikų. Mokytoja dažnai sutinka savo buvusius mokinius, apgailestauja, kad jau ne vieną pavardę randa nuėjusi į kapines.
Mokytoja prisimena, kad jos jaunystėje Kurkliuose buvo daug amatininkų, kurių pavardės iki šiol įstrigę atmintyje: batsiuviai Povilas Keblas ir Jonas Akuličius, kalvis Povilas Stimbirys, veltinius vėlęs Juozas Veršulis…
Mokytoja ir didžiąją gyvenimo dalį pieninėje vairuotoju dirbęs jos vyras J. Šulskus gyvenimu patenkinti, neverkšlena dėl mažų pensijų, džiaugiasi gerais kaimynais ir kiekviena nugyventa diena. Politika jų nedomina, nes „murzina“. „Gyvenimas gražus, tereikia jį branginti, mokėti džiaugtis kiekviena pavasario akimirka, kiekvienu išsiskleidusiu žiedeliu“, – atsisveikindama sakė optimizmo nestokojanti moteris.
Trūksta tik sveikatos
Tvarkingoje sodyboje miestelio centre gyvena Laimutė ir bene vyriausias miestelio gyventojas Povilas Čiukšiai. 93–uosius įpusėjęs P. Čiukšys atmintim nesiskundžia ir gali ilgai pasakoti apie savo jaunystės Kurklius. Prie seniūnijos pastato dar tebėra jo vaikystės šulinys. Jis mena draugingus kaimynystėje gyvenusius žydus, pieningesnes jų karves. Tačiau karas juos palaidojo, liko tik maldos namai, sinagoga ant upelio kranto. Karą pergyveno, tačiau pokaryje jauną ir stiprų vyrą pagavo rusai, varė Vilniun. Sužinojęs, kad varys partizanų gaudyt, P. Čiukšys su keliais vyrais nuginklavo sargybinį, įmetė jo šautuvą į liūną ir pabėgo. Pėsčias nuo Švenčionėlių parėjo namo, bet vėl pagavo ir jau buvo prie duobės pastatę sušaudyt, tačiau kažkoks karininkas išgelbėjo. Dešimt metelių Sibire atpylė, sugrįžęs brigadininku, fermos vedėju dirbo.
Keturiolika metų už P. Čiukšį jaunesnė, iš Rokiškio kilusi jo žmona prisimena, kad keturias Šiauliuose besimokiusias merginas į šiuos kraštus atsiuntė atlikti praktikos. Ji Kurkliuose pasiliko visam, dirbo selekcininke, fermos vedėja. 57 metelius laimingai nugyveno su P. Čiukšiu. „Dabar trūksta tik sveikatos, sunku ir iki parduotuvės nueit, – sakė moteris. – Galėtume važiuoti į Rokiškį pas vieną iš dviejų sūnų, tačiau bijome namus palikti, kad kas neišplėštų“.
