Tą vasario naktį, visai prieš vidurnaktį danguose taip sudundėjo, taip trenkė, kad visoje Lietuvoje girdėjosi, o geologai veikiai suvokė, kad kažkur debesyse sprogęs mažyčių ir didesnių švytinčiu akmenėliu lietumi į žemę smigo meteoras. Visoje šalyje jo nuolaužų ieškojo, išmintingieji sodžiaus seniai nebūtas istorijas rietė, kol vasarą išėję pjauti vešlių pievų dalgių ašmenimis atsitrenkė į nematytus akmenėlius. Tai ir buvo Andrioniškio žemę plačiai išgarsinęs meteoritas – didžiu trenksmu sprogęs dangaus aukštybėse ir menkais akmenėliais pasisėjęs žemėje. Po kelių metų taip pat iš akmenėlių dosnusis Andrioniškio krašto sūnus Pranas Markūnas miestelyje pastate naują, moderniu formų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.
Iš tiesų tai didžio ir garsaus Andrioniškio miesto šlovė tebuvo primiršta. Nors kiekvienai vis paaugančiai kartai išmintingi seniai kartodavo: Andrioniškis yra „gorod“ – miestas, o Anykščiai ir visi kiti aplink tik „miestečki“ – suprask, kad miesteliai. Kad čia neregėtai seniai buvęs devynių mylių ir septynių šventyklų miestas. Pasakų pasakos, legendų legendos ir vis dar stūksantys į vakarus nuo miestelio Žydkapių ir kiti kalnai, akmenys ir duobės…
Pati pradžia gi buvusi karaliui Mindaugui viešpataujant, kuomet karūnacijai karūnas iš Rygos atgabeno Andrius Štirlandas, kuris su savo ištaiginga palyda apsistojo šviesioje laukymėje dešiniajame Šventosios krante. Karūnacija pasisekė, naujasis krikščioniškas valdovas Livonijos geradariams pažadėjo ir užrašė didžiulius plotus savo karalijos šiaurėje, o dokumentai buvo pasirašyti ne kur kitur, bet prie mažojo Latavos upelio, Mindaugo dvare „Letowia“. Prie Latavos stūksantis nedidukas piliakalnis į užmaršties miglas buvo paskendęs, vėl iškilo, o štai Andrioniškio miestas amžių amžiais savąja šlove spindėjo.
Didžiausia paslaptingosios Pienionių seniūnijos gyvenvietė, pačio valstybės karaliaus valda. Rinkos aikštė, bene penkios gatvės ir tik pačioje XVII amžiaus pabaigoje Kalčių kalne pastatyta bažnyčia. Tebestūkso tas kalnelis senmedžiais apaugęs netoli Leono Zlatkaus gyvenimo. Antroji bažnyčia iš rinktinių pušies sienojų suręsta jau tolėliau – aukštyn prieš srovę, prie pat turgavietės ir tilto, o dažnai tik kelto per Šventąją. Didikas Čertorickis pašventinus Dievo namus aikštėje surengė vaišes – visus susirinkusius vaišino kepto jaučio mėsa bei gausiai iš statinaičių pilstoma degtine. Gerieji žmogeliai įsilinksminę kunigaikščiui valio šaukė ir sveikatos linkėjo.
Trečiajai bažnyčiai statyti iš Butkiškio sodžiaus kilusį turtingą viengungį, inžinierių Praną Markūną (1873 – 1964) pinigus aukoti prišnekino kelios „davatkos” – sesuo ir dvi pamaldžios jos draugės. Nors atkakliai ir gudriai gydytojas Marcinkevičius bei mokytojas Didžiulis šį žmogų viliojo investuoti į žemiškesnius, praktiškesnius projektus – hidroelektrinės ant Griežos upelės ir sanatorijos tuberkulioze sergantiems gydyti. Įžvalgumas, Dangiškosios karalystės viltis pagelbėjo apsispręsti…
Tarsi tikriausi nesusipratėliai, gal net tamsuoliai kai kurie apylinkės žmonės šnekėjo, kad P. Markūnas bažnyčiai suaukojęs visus pinigus ir net batams nusipirkti nebepasilikęs. todėl gi rudenį po pušynus vaikščiodavęs basas. Iš tiesų tėviškėje modernų, kalnietiško stiliaus namą pasistatęs inžinierius kada tik galėjo čia svečiavosi, sukdamas lazdą po šilus vaikščiojo ir, kad būtų sveikiau, iki pat šalčių vaikščiodavęs be batų…
Pinigų sukaupė didžiu triūsu, tvarkingu ir praktišku, dažnai asketišku gyvenimu. Juk išėjo mokslus su didžiu vargu, kantrumu, nepriteklių sunkenybe. Pirmiausia gimnazijos klases Panevėžyje ir Mintaujoje, o po to dvidešimtmečio jaunuolio kelionė į Petrapilį, sėkmingai išlaikyti egzaminai ir mokslai Technologijos institute. darbai pramoniniame Janokijeve, vėliau Saratove, bendri projektai su garsiuoju tiltų statytoju Petru Vileišiu, vėliau Vilnius, rimti darbai metalo pramonėje, puikus plieno, betono ir kitų ateities medžiagų pažinimas bei aukštaitiškas konstruktoriaus užmojis. Svajonės virstančios tikrenybe, visomis varsomis spindintis sėkmė, pripažinimas, geras uždarbis. Statė įvairius pramoninius ir visuomeninius pastatus, tiltus, savo patirtį noriai dalijo jaunesniems, buvo puikus universiteto dėstytojas – privatdocentas. Tiltų magija ir kelios dešimtys modernių upių krantus jungiančių statinių – net keletas per Nevėžį – pažymėtinas ties Krekenava, keli per Šventąją – gražuolis gelžbetoninis grakštuolis ties Žaliąja. ech kaip gailėjo jo žmonės, ardomo tilto dundesys skambėjo apylinkėse ir žeidė jautrias širdis, kai prieš kelerius metus naujosios Lietuvos ” specialistai ” jį tiesiog sunaikino. Didžiausias tiltų statytojo kūrinys buvo daugiau nei dviejų šimtų metrų ilgio milžinas besidriekiantis per Nemuną ties Alytumi, kuriam prireikė net 340 tonų armatūros bei 500 kubinių metrų betono. Betono karaliumi P. Markūnas ir buvo vadinamas. Juk jis vienintelis sugebėjo išbetonuoti Klaipėdos uosto molą, o 1935 m. tuo pat laiku kaip ir Vakarų Europoje pirmą kratą panaudojo plonasienes gelžbetonines konstrukcijas – Šančių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje išliejo vos 5 cm. storio plonasienį tinklinį skliautą. Galėjo pastatyti dangoraižius, bet Lietuvai jų nereikėjo.
Pasidarbavo ir Anykščiuose – parengė 1915 m. vasarą vokiečių susprogdintų bažnyčios bokštų atstatymo projektą, pagal jo projektą, amerikietišku stiliumi pastatyta Vyskupo Baranausko parapijos salė, jis pasirūpino ir karo metu sužalotos Traupio bažnyčios remontu, suprojektavo visų taip mėgiamą Inkūnų bažnytėlę.
Tačiau svarbiausias jo gyvenimo projektas Andrioniškio bažnyčios statyba.Kaip ir gausybė jo pagalbininkų – į šaltus akmenys įdėjo savo širdį… Daugybė apylinkės laukuose surinktų granito riedulių, iš jų išskeltos plytos, grakštus bokštas, lengvų gelžbetoninių konstrukcijų laiptai bei balkonai viduje. Mintis kada nors dar modernesne medžiaga – ją tuoj turėjo pradėti gaminti Vokietijoje, bet taip ir pasiliko lentutės. senąją bažnyčią nupirko Juostininkų kaimo prie Troškūnų gyventojai – išsiardė, parsivežė į savo kapines kur pasistatė kaip koplyčią. tebėra tos pačios durys, kuomet jas veriu, kuomet Kryžiaus Išaukštinimo atlaidus ten „apvaikštau“, visuomet apmąstau ar net pajuntu, kad aš gi senosios Andrioniškio bažnyčios erdves praveriu. Yra ten senoji pamaldumo dvasia, yra ten dar rimtų vyrų ir moterų, kurios geba rožančių atkalbėti tai susikaupusios, kad jokia pašalinė mintis į maldos karalystę nepatenka.
Mintimis pargrįžus Andrioniškin negali neminėti to, kas brangiausia, kas buvo… Donelaitiškas stilius – buitiniai pamokslai ir darbuose skęstančio filosofo gyvenimas… Jonas Labakojis – pamokslų jėga. Jų sąryšis su čia pat, miestelyje, sodžiuose, Lietuvoje ar pasaulyje pulsuojančiu gyvenimu. apaštalai iš pradžių buvo baikštūs kaip kiškiai, bet kai juos palietė Šventoji Dvasia, tapo narsesni už narsiausius liūtus. Grybauti, uogauti, daržus auginti, suskaudus gausiai piliules gerti, pamiršus, kad tuoj tuoj mišios sudejuoti, atsidusi, pratarti, kad jau gana, jau atsistatydina jau išeina į altariją. O po to vėl visus negandų voratinklius nusikratyti ir drąsiai bei nuoširdžiai Dievui ir žmonėms tarnauti. Atvirų durų metai, ilgai užsitęsę laimingiausi metai…
„Negaliu… šiukšlės…”, – verkdama sudejuodavo nesuprantančio įskaudinta varpininkė Damutė, patikslint – ar gerai nugirdęs ausį pakreipdavo zakristijonas Pranukas, o vargonininkas Jonas prieš pamaldas, skambiu, šviesias šventovės erdves drebinančiu bosu deklamuodavo Maironio eiles – apie šlovingąją tėvynę Lietuvą… Nebėra, seniai nebėra šių pirmapradžio pasaulio vaizdinių, tik viltis vis dar tebešviečia…
Nuotr.
Naujosios Andrioniškio statybos įkarštyje: antrasis iš dešines stovi fundatorius Pranas Markūnas, antrasis iš kairės sėdi didysis pagalbininkas Klemensas Zlatkus.
Asketiškai laikęsis Pranas Markūnas išgyveno daugiau negu devyniasdešimt metų.
Medinis tiltas per Šventąją buvo pastatytas jau po Antrojo pasaulinio karo, tačiau jį suprojektavo ne P. Markūnas.
Nuostabieji parapijos tarnai – varpininkė Damutė ir vargonininkas Jonas.
Butkiškių kaimas nuolat lankomas tėvynes pažinimo keliais keliaujančių – siauruko dviratininkai kopia į kalvą, kurioje buvo unikali, šachtinio tipo slėptuvė – Rytų Lietuvos Karaliaus Mindaugo srities partizanų vadavietė.
Andrioniškio aikštė kartais šurmuliuoja žmonėmis – kaip tuomet, kai bažnytėlę šventino, keptą jautį valgė, gėrė ir gerąjį kunigaikštį šlovino.
