Mokytojų Zofijos ir Jono Mačeikų šeima apie 1939 m. Anykščiuose.
Anykščiuose, siaurojo geležinkelio muziejaus ekspozicijoje, yra kampelis skirtas mūsų šalies gyventojams tapusiems Lietuvą 1940 m. užėmusių sovietinių okupantų bei jų talkininkų aukoms atminti. Iš Anykščių stoties jau 1941 m. judėjo vagonai veždami tremties keliu pačius geriausius valstybės piliečius sunkiems darbams, badui, šalčiui, paniekinimui ir kitoms kančioms. Viena iš deportuotų anykštėnų šeimų buvo mokytojų Mačeikų. Beveik 20 savo gražiausių gyvenimo metų jie praleido tremtyje. Grįžo namo nepalaužti Sibiro šalčių ir tebetikėdami Lietuvos laisve.
Karas, laisvė, mokslas
Abu mokytojai Mačeikos buvo iš pačios XX amžiaus pradžios – Jonas gimęs 1900 – iais, Zofija – 1902 metais. Abu netoli Šventosios, abu šios upės dešiniajame krante – jis Butėnuose prie Svėdasų, ji – Andrioniškyje. Išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą, laimingai, gyvi prasprūdo per tuoj po karo siautėjusių ligų – karštligių, šiltinių, „ispankos“ pavojus, viltingai žengė naujos, savos, nepriklausomos Lietuvos respublikos kūrimo keliu.
Lavinosi, lankė kursus, tapo mokytojais ir auklėtojais, globotojais pačių mažiausiųjų, pradžios mokyklon einančių, naujosios Lietuvos piliečių. Darbavosi remdamiesi Švietimo ministerijos programomis, kurios formavo savo aplinką, tėvynę, pasaulį pažįstantį, gerai skaityti, rašyti, skaičiuoti gebantį, mąstantį ir praktišką žmogų. Ji darbavosi Viešintose, jis – Užpaliuose, o po to jau kartu – Anykščiuose. Kartu darbuose, kartu gyvenime, bendrų siekių, bendrų suvokimų, bendros tėvynės meilės ir viltingos ateities darnoje.
Anykščių mokytojai
Zofija buvo šaulė, skautų vadovė. Jonas – šaulys, vienu metu ir „jaunalietuvis“, dramos entuziastas, dar ir puikiai grojęs kanklėmis, jaunųjų ūkininkų ratelio vadovas, iškylų komiteto narys, mėgęs pažinti, keliauti, ypač baidare Šventosios upe ir mažesniais upeliais. Mokytojai buvo uolūs pamokose, uolūs visuomeniniame gyvenime, tėvynės reikaluose ir šeimoje. Jų butas buvo įsikūręs žemutiniame mokyklos pastate, vakariniame rūmo sparne. Trys nedideli vaikai, kartu tilpusi gyventi globojama našlė, Jono sesuo Teresė Žvirblienė su sūnumi Steponu. Buvo ir nemenka biblioteka, ir atskiras tėvelio kambarys, kuriame užsidaręs ramioje vienumoje skaitydavo, rašydavo Jonas. Po daugelio metų Z. Mačeikienė pasakojo, kad vyras buvo parašęs Anykščių istoriją, tačiau sugrįžus iš tolimų kraštų rankraščio neberado.
Uolus darbas mokykloje ir buitis bei daržai ir gyvulėliai, prie Anykštos besidriekiančios pievos, dirvelės, želdynai ir sodas. Upelyje vaikai mėgdavo pabraidyti, brolis meškeriodavo. Laisvalaikiu susirinkdavo įdomi inteligentų kompanija pakortuoti. Bičiuliavosi ir su netoliese gyvenusio popo šeima, patikdavę jų ilgo pasininko metu valgomos šutintos bulvės su druska. Ypatingos šventės – iškylos į Rubikius, prie didžiojo ežero, kur keliaudavo arklio traukiamu vežimu, kartu veždamiesi ir baidarę.
Didelis kalnas labai tinkamas vaikams žiema čiužinėtis rogutėmis. Kuomet sovietai okupavo Lietuvą, mokytojams prasidėjo nežinios dienos. Neramu, juk nežinia, ko gali nauja valdžia pareikalauti, kuo apkaltinti… Juk Švietimo Liaudies komisariato aplinkraštyje rugsėjyje buvo rašoma: „Kiekvienas mokytojas turi suprasti, kad neįsijungęs į bendrą darbą, atitolęs nuo darbo masių, negalės būti nuoširdžiu socialistinės mokyklos mokytoju…“
Tamsi birželio lemties naktis
Naktis, birželio 13-oji. Išvakarėse buvo sugrįžę iš viešnagės Butėnuose – ten pėsčiomis buvo nuėjęs Jonas su sūnėnu. Belsmas kaip griaustinis, su tamsiu, debesų apgaubtu dangumi sapne. Rusiškas žodis – rusas atėjo savo mergaitės atestato – juk jie rengėsi išvykti. „Nebijokit mokytoja“, – pasakęs tas kolonistas, pavarde Šaripovas. Atvėrus duris suvirto visas būrys ginkluotų šautuvais vyrų. Visi pažįstami, kartu net vienas buvęs šaulys. Puolė šaudyklių vamzdžius atstatę į miegamąjį ir apstojo lovoje atsisėdusį ir iš netikėtumo apmirusį J. Mačeiką. Pasirengti skyrė 15 minučių. Paskė, kad važiuosite ten, kur šalta, kur reikės dirbti ir savo „kaltes“ sovietinei valstybei išpirkti. Vaikai buvo tiek įmigę, kad vos pažadinti, pasodinti pataluose, vėl virsdavo ant šono ir panirdavo į miegų saldybę. Arvydas, Nijolė, Asta… Vežimas su jame sėdinčia Z. Mačeikiene, vaikais, pajudėjo Jono Biliūno gatve, aikštelėje prie Šaulių Ramovės ant aukšto stiebo plazdėjo trispalvė. Mokytojai prisiminė, kad šiandien Antaninės, prezidento Smetonos vardadienis. Nuvežę į stotį uždarė į gyvulinį vagoną, kartu su kitais pasmerktaisiais. Traukinys pajudėjo tik kitos dienos popietę, per geležinį tiltą Švenčionėlių link.
Tiesiog stebuklas, kažkodėl J. Mačeikos neatskyrė nuo šeimos, paliko tame pačiame vagone, kitus beveik visus vyrus surinko ir kažkur nuvarė. Dauguma jų mirė baisiuose politinių kalinių lageriuose, tikruose ” mirties fabrikuose.
Metai prie Janos upės
Po ilgos, varginančios kelionės, Oršoje patyrę, kad sovietų teritorija bombarduojama, kad vokiečiai užpuolė stalinistinę imperiją, po ilgoko sustojimo Barnaule, kur mergaitės buvo pasimetusios, kai turguje geresnius daiktus mainė į duonos kepalėlį, į saiką bulvių. Tremtyje apsisodino daržus, bet jų vaisiais pasinaudoti nesuspėjo – Lenos upe išplukdė tolyn į šiaurę. Ilga klajonė – kelionė baigėsi, kai Mačeikos atsidūrė Janos upės žiotyse, prie Laptevų jūros. Patys iš velėnų statėsi jurtas, į langus ledo „stiklus“ dėjo, vis nuo vėjo šalčio kiek saugojo šitie būstai. Jono darbas žvejų brigadoje, storame lede kalamos eketės, prikibęs skorbutas, po to brigadininko pareigos – mat buvo ir raštingas, ir sumanus, ir net buhalterijos gudrybes suprantantis. Tai išgelbėjo nuo išsekimo bei mirties. Žinoma, labai pagelbėjo ir Lietuvoje pasilikusių artimųjų siųsti maisto produktai. Po metų išvežė už Krestų, dar toliau, į gyvenvietę, vadinamą Kazačij. Ten buvęs mokytojas sargavo, o mokytoja vežė į ledaines ledo luitus, sūdė žvejų sugautą žuvį, kuri buvo išvežama fronte kovojantiems. Vaikai ėjo į rusišką mokyklą. Vėliau jau abu vyresnėliai lavinosi Jakutske – Nijolė pedagoginiame baigė matematikos mokytojos studijas, brolis Arvydas išmoko elektriku. Išliko pieštuku rusiškoje knygoje tarp eilučių rašytas dienoraštis…
Sugrįžo vaikai tik 1958 m., ne į Anykščius, bet į Kauną pas gimines. Po poros metų visam laikui grįžo ir tėvai, kurie bandė kurtis Anykščiuose, glaudėsi prie taip pat iš tremties sugrįžusio brolio Igno Mačeikos šeimos, bet po metų persikėlė pas dukrą Almą į Krikštėnus prie Ukmergės. Gyveno prie jos šeimos, padėdavo ūkelyje. Niekur toliau nuo namų nejudėjo, nors anksčiau J. Mačeika buvo didelis kelionių mėgėjas, buvusio kolegos mokytojo Tomo Glodo, gyvenusio Kaune, kviečiamas į ekskursijas po Lietuvą nė karto niekur neišvažiavo. Į Butėnus taip pat retai tenuvažiuodavo. Labai mėgęs mokytojas skaityti knygas, laikraščius, nors buvo priespaudos apogėjus, Sovietų Sąjunga atrodė nesugriaunama, bet prasitardavo, kad Lietuva bus laisva. Tik su šiokiu tokiu nerimu – juk Dievas aukštai, o Amerika toli… Jau Lietuvai tapus nepriklausoma, kartą kalbantis apie išgyventus metus jau devintą dešimtį perkopusi, minties šviesa žavinti Z. Mačeikienė atsidūsėjo: „Dvidešimt gražiausių gyvenimo metų praėjo Sibire, o taip norėjosi juos paaukoti mylimai tėvynei Lietuvai. „
