Metalo plokštėse iškaltos ištraukos iš A.Baranausko dienoraščio.
Poeto, vyskupo, mokslininko Antano Baranausko 180-osioms gimimo metinėms įprasminti Anykščiuose pernai pastatyta plastinė kompozicija su jaunojo A. Baranausko dienoraštyje parašytais žodžiais, kokių moralinių kriterijų būsimasis poetas stengiasi laikytis.
Ši jaunos kaunietė architektės Justinos Padvarskaitės-Venclovienės surūdijusio metalo stelų ir stilizuotų suoliukų kompozicija sukėlė audringą anykštėnų reakciją.
Prie medinių rūpintojėlių įpratę vyresnės kartos anykštėnai piktinosi, neva ant metalo suoliukų yra nepatogu sėdėti (tarsi reikėtų sėdėti ant paminklo), tačiau šalies kultūros elitas pasaulinių architektūros madų perkėlimą į provincijos miestelį vertino pozityviai: „Galgi iš mūsų šauniųjų Anykščių pasklis iki didžiųjų miestų – primityvių paveldosaugininkų vis dar ignoruojamos Vienos memorandumo, Rytų chartijos idėjos apie architektūrą – kaip savo laikotarpio kūrinį. Gal?“ – architektams skirtame žurnale („Archiforma“ , 2015/3-4) rašė Kostas Poluksas.
Dar kartą kviečiame susipažinti su naujausiu Anykščių memorialu, paskaityti ką apie šį kūrinį mano Vilniaus Dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis bei Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas – Nacionaline premija įvertinto paminklo Anykščiuose poetui A. Baranauskui statybų idėjos autorius Vytautas Balčiūnas bei paskaityti, kokias nekintamas laike vertybes teigė jaunasis idealistas ir būsimas poetas savo dienoraštyje, kurį parašė mokydamasis raštininko amato Rumšiškėse.
Kompoziciją atidengė su „didžiu šturmu“
2015 metų sausio 17-ąją Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje vyko teatralizuota popietė „Didi šturmai dūšioj griaudė“. Kompozicijoje prisiminti poeto gyvenimo epizodai, apžvelgtas jo kūrybinis kelias.
Tą dieną metalo kompozicijomis Anykščiuose buvo paženklintos vietos, susijusios su poeto, vyskupo. A. Baranausko gyvenimu.
Anykščiuose, Vilniaus gatvėje, įrengtas atminimo ženklas, bylojantis, kad ten stovėjo namas, kuriame gimė ir augo A. Baranauskas, vėliau tapęs poetu, vyskupu, kalbininku, matematiku, Šventojo Rašto vertėju.
Vyskupo skvere, netoli Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos bažnyčios, atsirado keturi plieniniai skydai, kuriuose iškaltos eilutės iš aštuoniolikmečio A. Baranausko sudarytų elgesio taisyklių, kurių jis laikėsi Rumšiškėse, kai mokėsi raštininko specialybės. „Taisyklės arba punktai 1853 metų kasdieniniams užsiėmimams ir kitiems dalykams, kurių privalau laikytis, kol būsiu mokykloje“, taip įvardino moralės kodeksą, kurio stengsis laikytis visą likusį gyvenimą, būsimasis klasikas ir aukštas bažnyčios dignitorius.
Tada poetas jautėsi vienišas, ilgėjosi gimtųjų Anykščių, artimųjų. Rumšiškėse A. Baranauskas parašė pirmuosius savo eilėraščius.
Kompozicijos atidengime dalyvavo rajono vadovai, kultūrininkai.
Kodėl Viešpats įsako „dažnai ir nekaltai kentėti“
Surūdijusio metalo skyde, esančiame prie Anykščių šv. Mato bažnyčios, iškaltos A. Baranausko dienoraščio eilutės:
„Kadangi šiandien žvilgterėjau pats į save ir savo vidaus bei sielos būvį, tiek dvasinių, tiek pasaulietinių pareigų vykdymą palyginau su anuo metu, kai dar buvau tėvų namuose, matau, kad smarkiai klydau ir labai esu nutolęs nuo man nurodyto kelio. Ir todėl Viešpats Dievas primindamas įsako dažnai ir nekaltai kentėti. O pasaulietiškumo sugadintų mano proto ir širdies kitaip neįmanoma sugrąžinti į pirmykštį kelią, kaip tik įvedus griežtą tvarką ir viskam nubrėžus deramas ribas…“
Gėrimas „žmogų padaro panašų į žvėrį“
Kitose trijose metalo stelose, šalia kurių sukomponuoti ir tokio pat metalo suoliukai, iškaltos eilutės iš A. Baranausko patvirtintų elgesio taisyklių.
Pirmajame skyde: „Negerti degtinės ir kitų stiprių gėrimų, nes jie, susilpnindami protą, jį atbukina ir žmogų padaro panašų į žvėrį, pagaliau sukelia įvairias ligas ir mirtį. Nerūkyti jokios rūšies tabako, nes tai vergia krūtinę, reikalauja išlaidų ir yra džiovos šaltinis. Laikytis griežtos dietos, nes per sotus maistas apsunkina skrandį ir protą daro nepajėgų darbui. Laikytis tylos – kalbėti tik tiek, kiek natūraliai reikia…“
„Kiek galint saugotis dykinėjimo, kaip viso pikto šaltinio“
Antrajame skyde: „Laikytis tvarkos valgymo laiko ir vietos atžvilgiu. Niekados nevalgyti ne prie stalo. Ir nepradėti, ir nebaigti valgio, nepadėkojus Dievui už jo dovanas. Kasdien tuo pačiu metu keltis. Atsikėlus padėkoti Aukščiausiajam, kad išlaikė man gyvybę praėjusią naktį, nusiprausti, apsirengti ir žvaliai imtis rankų arba protinio darbo. Atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašyti kiek galint saugantis dykinėjimo, kaip viso pikto šaltinio. Tuo pačiu metu gulti, pirma Viešpačiui Dievui padėkojus už išlaikymą gyvybės bei sveikatos praėjusią dieną ir taip pat paprašius globos nakties poilsio metu…“
„Prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias pasaulyje“
Trečiame pailgos formos skyde: „Su niekuo, net su kolega, nei su kuo kitu bet kokio luomo, nesivelti į vaidus, kantriai pakęsti kito nemalonų žodį, saugotis įžeidžiančių pokštų ir stengtis savo paslaugomis įgyti visų pagarbą. Apie nieką niekada blogai nekalbėti, o tai, ką turiu pasakyti, įsitikinti pirma tų žodžių nauda arba blogomis pasekmėmis nutylėjus. Labiausiai saugotis melo – laikantis pažado, neplėšiant kito šlovės, nes prarastas pasitikėjimas negrįžta, o kas jo neturi, nelaimingiausias pasaulyje…“
Konkursą įrengti metalo kompozicijai laimėjo Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutas, kompozicijos autorė – architektė Justina Padvarskaitė-Venclovienė. Atminimo ženklų įrengimas (su PVM) kainavo apie 100 000 Lt. Lėšos, gautas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendruomenių veiklai, lėšų šiam tikslui skyrė Anykščių miesto vietos bendruomenės taryba, paremiant Anykščių rajono savivaldybei.
Paminklinės kompozicijos vertinamos prieštaringai
„Vysk. A. Baranausko gyvenimo pėdsakai elgesio atžvilgiu, įprasminti originaliose paminklinėse kompozicijose, buvo labai prieštaringai sutikti ir įvertinti. Kalbų, atsiliepimų, vertinimų dar ir dabar yra pačių įvairiausių. Vieni anykštėnai džiaugiasi, kad Vilniaus gatvėje ir Vyskupo skvere atsirado tokie neįprasti, nekasdieniški meniniai informaciniai stendai, kiti piktinasi, kad surūdijusio metalo plokštėse išrašyti A. Baranausko taisyklių žodžiai yra tiktai nereikalingas lėšų švaistymas(…) Optimistiškai nusiteikę žmonės patenkinti, kad žymaus Anykščių krašto ir visos Lietuvos šviesuolio vysk. A. Baranausko atminimas pagerbtas labai originaliai. Ne visi juk yra skaitę jo „Raštus“ ir ten išspausdintas taisykles. O dabar, vaikštinėjant po Vyskupo skverą, visa tai galima puikiausiai perskaityti. Ir šiaip – tos taisyklės yra aktualios iki šiolei, jų turėtų laikytis kiekvienas save ir kitus gerbiantis, Dievo įsakymus vykdantis tautietis…(…) šie paminkliniai skydai vertinami prieštaringai, tačiau tik sausio viduryje atsiradę jie nepalieka abejingų nei anykštėnų, nei miesto svečių. Juk tai – kažkas naujo, nematyto, neregėto, taip ir norisi skaityti plieno plokštėse įprasmintas svarbiausias jaunojo A. Baranausko elgesio taisykles. Skydai išdėstyti taip, kad nuo bažnyčios einant link skulptoriaus Arūno Sakalausko prieš keliolika metų sukurto įspūdingo vyskupo Antano Baranausko paminklo, jie būtų vienoje eilėje. Skaitydamas tekstą ir prieini prie paminklo. Simboliška, kad visai šalia yra ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka, kur saugoma nemažai vysk. A. Baranausko knygų…“ ,- rašė apie A. Baranauskui skirtą atminimo ženklų kompoziciją žurnalistas Vytautas Bagdonas („Plieno plokštėse įprasminti jaunojo Antano Baranausko dienoraščio puslapiai“, „XXI amžius“, 2015-02-13).
Dienoraščio tezės – gyvenimo orientyrai
Kuo reikšmingas A. Baranausko dienoraštis? Kodėl jis išskiriamas iš kitų žymių ir Lietuvai nusipelniusių asmenybių rašytų dienoraščių? Kodėl jis buvo vertas aktualizuoti stelomis Anykščių miesto Vyskupo skvere?, – „Anykšta“ paklausė V. Balčiūno, Vilniaus paveikslų galerijos vedėjo, buvusio Anykščių muziejaus direktoriaus:
– Visuotinai žinoma, kad poetas ir vyskupas, Biblijos vertėjas ir kalbininkas, matematikas Antanas Baranauskas jaunystėje sukurtame dienoraštyje įtaigiai, išmintingai su galinga valia suformulavo sau asmenybės siekių ir elgesio maksimas, kurios yra svarbios ir vertingos kiekvienam sąmoningam žmogui, kuris siekia gyventi prasmingai ir tauriai. Viešas šio teksto, laikomo mūsų kultūros savimonės klasika, skelbimas Vyskupo skvere – svarbiausioje Anykščių centro erdvėje šalia šventovės, yra ypač prasmingas ir teisingas. Tai kultūros miesto sąmoningumo trajektorijų nusižymėjimas, gyva klasikos sąsaja su dabartimi. Kiek žinau šios išraiškos patiko ir Nacionalinės kultūros premijos laureatui architektui Ričardui Krištapavičiui, to skvero erdvių kūrėjui, dirbusiam ir labai sėkmingai su skulptoriumi Arūnu Sakalausku sukūrusiam vieningą ansamblį, kurio, beje, kaitos be jo – skvero visos aukštutinės ir žemutinės erdvės kūrėjo, nuomonės ir pritarimo raštu negali būti daromi jokie pakeitimai – skveras yra R. Krištapavičiaus autorinis kūrinys. Tą visada gali visiems paliudyti mano kolega ir įpėdinis muziejuje Antanas Verbickas, su kuriuo kartu pradėjome šio milžiniško ansamblio sukūrimą, už kurį visada būsiu dėkingas buvusiam rajono valdytojui A. Dačiuliui – tauriam, supratingam ir labai daug padariusiam žmogui, daugelio mano idėjų palaikytojui ir įgyvendintojui.
Labai vertinu Lajų tako idėjos autorės Daivos Gasiūnienės (šio vardo jau niekada iš jos neatims jokie oponentai, niekingais metodais sugriovę jos karjerą Anykščiuose) pastangas prisodrinti Anykščių erdves svarbiausias kultūrinės atminties ženklais. Vienas jų – poeto jaunystės dienoraščių moralinių taisyklių citavimas Vyskupo skvere. Būtų labai pravartu kiekvienam žmogui, gyvenančiam Anykščiuose (ne tik jaunam – augančiam, besimokančiam, ieškančiam savęs, savo kelio) atmintinai mokėti šiuos dienoraščio žodžius, tikrinti save jais, brandinti, stiprinant moralinę savistabą – kur einu, kaip elgiuosi, ar neprarandu svarbiausių gyvenimo orientyrų būti tauriu žmogumi.
Beje, jauno A. Baranausko dienoraščio taisyklės labai gražiai ir prasmingai susišaukia su šviesaus atminimo monsinjoro A. Talačkos užrašų sau išmintimis – tylos branginimu, prasmės siekimu, vidinės tvarkos ir principų vertinimu. Gražiai tos mintys sudėtos į knygą, kurioje pristatėme šios didžios asmenybės palikimą, o saugomos tos knygelės čia pat, jo bibliotekoje, priešais skverą. Ir jų citavimas skvere būtų tinkamas ir prasmingas veiksmas. Žinoma, tai suprastų tik prasmę vertinantys žmones (juk protui suprasti reikia proto, išminčiai suvokti reikia išminties, o tik kvailumui suprasti užtenka kvailumo).
Profesorius vertina idėją
„Anykšta“ nuomonės apie stelas ir tokį poeto, vyskupo A. Baranausko atminimo įamžinimą teiravosi profesionalo – Vilniaus dailės akademijos profesoriaus A. Šaltenio (Gražina Šmigelskienė – „Profesoriui stelos daro įspūdį“, „Anykšta“, 2015-11-14) Anykščių rajone, Klevėnų kaime gimęs A. Šaltenis ne tik dažnai lankosi Anykščiuose, bet yra ir A. Baranausko giminaitis.
-Gerbiamas profesoriau, Jums gal teko matyti kaip įamžintos būsimojo poeto ir vyskupo frazės iš jo dienoraščio. Anykštėnai jaunos autorės sumanymą vertina skeptiškai. Internetiniuose Anykščių portaluose reiškiamos mintys, kad paminklą galbūt buvę geriau išdrožti iš medžio ar iškalti ant akmens… žodžiu, reikėjo jį padaryti paprastesnį ir artimesnį liaudžiai.
Būtų įdomu sužinoti ką Jūs, kaip Vilniaus Dailės akademijos profesorius, tapytojas, profesionalas, o drauge ir A. Baranauskui nesvetimas žmogus – jo giminaitis – manote apie metalo stelas, kaip apie meno kūrinį? Kaip manote, ar tai buvo vykęs sprendimas tokiu būdu įprasminti A. Baranausko kūrybą.
-Man patiko pati paminklo idėja.
Kažkada Kauno dramos teatre Egidijaus Stancikas vaidino jauną Baranauską (rašytojos Vandos Juknaitės pjesė „Vainuto raštininkas“, pastatyta 1994 m. – red. pastaba), rašydamas jo dienoraštį. Aš iki tol nebuvau skaitęs jo dienoraščių, ir tai paskatino mane A. Baranausko dienoraštį susirasti ir perskaityti jo, jaunuolio, sau susikurtas taisykles. Perskaitęs pagalvojau – Dieve, kaip tai tinka šiems laikams. Man patiko, kad Baranauskas kalba ne apie 10 Dievo įsakymų, o rašo prisakymus sau. Tinkamus jaunam žmogui, skirtus tam jo gyvenimo laikotarpiui, kaip reikia elgtis, kaip gyventi, Negerk, nerūkyk… Man atrodo, kad kiekvienas, kas skaitys Baranausko dienoraštį šiose stelose, turėtų rasti jam artimas taisykles, kad padėkotų Dievui už valgį, už dieną, už naktį. Juk prisakymus sau rašė jaunas anykštėnas, po kokios graužaties, gal po pasigėrimo, būdamas raštininku… negalvodamas, kad bus koks vyskupas… Baranauskas daro sau išpažintį, kuri tinka ir kiekvienam šiuolaikiškam žmogui – ir jaunuoliui ir menininkui ir politikui, kad reikia gyventi doriau, tvarkingiau: atsikelk žvalus, eik dirbti, netinginiauk…
Man patiko paminklo idėja – jo horizontalumas. Nežinau ar lengvai skaitomas tekstas, tačiau pasirinkta medžiaga – surūdijęs metalas – Baranausko dienoraščiui labai tinkama. Įsivaizduokime sidabriniame ar auksiniame fone kaip tai atrodytų? Tai neturėtų ryšio su praeitimi, su tokiu ilgaamžiškumu. Pasaulyje surūdijęs metalas dabar dažnai naudojamas, nes metalas turi savo gražumą. Jeigu paminklas būtų iš medžio – jis nebūtų ilgaamžis, pajuoduotų, pažaliuotų, pūtų. Medis nepabrėžtų ilgaamžiškumo, o surūdijęs stelų metalas tinka su ilgaamžiškumu, senove, tuo kad dienoraštį rašė ne garsus ir didingas Vyskupas, o jaunas žmogus, kuris gal net negalvojo tada kuo bus. Parinkta medžiaga tinka pabrėžti laiko tėkmei, Anykščių istorijai. Tekstai ir paminklo idėja man prie širdies. Ne todėl, kad aš tolimas A. Baranausko giminaitis, bet man patinka šitas sumanymas Anykščiuose parodyti jo dienoraštį. Matau prasmę. Gal kas sustos, perskaitys. Gal kažkoks jaunas žmogus susimąstys. Kur, jeigu ne Anykščiuose statyti tokį paminklą? Tokius tekstus pateikti?
Blogiau atrodo pats paminklas A. Baranauskui. Man jis kur kas mažiau patinka, atvirai pasakius. Nors ir patį skulptorių Arūną Sakalauską seniai pažįstų, o paminklas (pastatytas Anykščiuose 1993 metais, įvertintas Nacionaline premija, – red. pastaba.)… Šiame paminkle mažiau Baranausko. kaip poeto. dvasios išreikšta. Jame Baranauskas labiau vyskupas ir su architektūra jis neturi tokios raiškos.
O A. Baranausko dienoraščio fragmentai skvere man labiau atrodo vykę – idėja pateikta šiuolaikiškai ir originaliai.
O žmonės ką… Vilniuje taip pat labai kritiškai buvo reaguojama į vamzdį prie Nėries. Net meninė visuomenė dėl to buvo susiskaldžiusi.
Bet nereikia skubėti reaguoti, kol darbas netampa savastimi. O forma išauga iš turinio. Esu kalbėjęs ir su kitais menininkais, kurie matė dienoraščio stelas – jos atrodo gražiai – viena horizontali, kita vertikali, ir visiems menininkams patinka ta mintis.
…Čia pat teka upė, bažnyčia. Viskas jungiasi. O ar derinti reikėjo prie paminklo? Gal, sakyčiau, statant paminklą reikėjo jį labiau derinti prie aplinkos.
Nereikia niekad karščiuotis ir kategoriškai spręsti „taip“ ar „ne“. Reikia laiko. Pažiūrėkit, koks gražus Vilniaus senamiestis… O jį kūrė ne vienas architektas, nebuvo jokių cenzūrų, vyr. architektų, specialių leidimų …Architektai statė tik atskirus namus. O kaip gražiai per laiką visa tai susilydė į vieną dermę. Per laiką erdvės formuojasi.
Svarbiausia kūryboje, manau, yra mintis.
Nuotraukų galerijoje pateikiame nuotraukas iš paminklo vyskupui Antanui Baranauskui (skulptorius Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius) atidarymo Anykščiuose1993 metais.
