Apie zuikius ir dramblius

Antradienio vakarą sulaukusi žinios, kad Anykščiai toliau nesivaržys dėl 2022 m. Europos kultūros sostinės statuso, miegoti nuėjau ramia širdimi. Mažai turėjau vilčių, kad tarptautinė komisija susižavės „Kalbančio miesto“ idėja, bet šioks toks nerimas, prisipažinsiu, buvo. Ir taip kalbu ne todėl, kad norėčiau Anykščiams blogo – noriu tik gero ir dar kartą gero. Tačiau šios idėjos gimdytojų norėčiau paklausti vieno klausimo – ar rengdami savo penkiasdešimtmečius pirmiausia sustatot stalus, nukraunat juos baltomis mišrainėmis, kad būtų moderniau išdėliojat krevečių krepšelius, pripilstot į taures „Vorutos“ vyno, susodinat svečius, o tada imatės plauti grindų ir kabinti naujų užuolaidų? Na, gerai, tai labiau retorinis klausimas, nebūtina į jį atsakyti ir tikrai nereikia raudonuoti, jeigu per jūsiškį balių viskas vyksta aukščiau aprašyta eilės tvarka – visokių „pričiūdų“ šiam pasauly vyksta…

Štai jau metai iš metų anykštėnai (turiu galvoje – Anykščių miesto gyventojus) paliekami be Joninių šventės. Kai kuriose seniūnijose – šiemet penkiose iš dešimties – šventė organizuojama pačių bendruomenių. Nebūna jose didelių menų, kai kur (iš patirties sakau – pernai lankiausi Skiemonyse ir Kurkliuose) menų iš viso jokių nebūna, bet faktas yra toks, kad šventė vienokiu ar kitokiu pavidalu vyksta. Atrodytų, kad Anykščiams organizuoti tokią šventę – ne lygis. Juk ne visi gali, kad ir iki Niūronių nuvažiuoti – artimiausios „stotelės“, kur Joninės minimos. O vietos mieste tikrai netrūksta. Kad ir Šventosios pakrantė – juk taip prabangiai kairysis krantas sutvarkytas… Ir reikia ne tiek jau daug – sukrovei keletą laužų, paprašei „Anykštos“ kapelos pamuzikuoti ir gana, persistengti nereikia. Bet pamiršau – nėra nei laiko, nei pinigų, nei žmogiškųjų išteklių tai daryti – visas komplektas (laikas, pinigai, žmonės) mesti grandiozinėms misijoms, vizijoms kurti. Koks kultūrininkas imsis organizuoti Joninių šventę, kai vietoj to galima „pasvaigti“ apie europiečių minias, plūsiančias kada nors į Anykščius kultūros pasisemti ir bent rieškutes jos parsivežti atgal į savo kultūriškai atsilikusią Italiją ar Prancūziją. Luvras niekur nedings ir po šimto metų, o štai medinė Vorutos pilis gali ir supūti, reikia skubėti…

Įsirašyti į savo CV „prisidėjau prie Europos kultūros sostinės vizijos kūrimo“ – lygis, o rašyti, kad organizavau Joninių šventę miestelėnams yra tas pats, kas valytojai rašyti, jog moka labai labai švariai šluoti…

Siekti maksimalių tikslų, manau, yra sveiko proto požymis, tačiau vis dėlto pritarsiu viename renginyje girdėtai architekto Audrio Karaliaus nuomonei, jog kvaila zuikiams pergyventi dėl to, jog nėra panašūs į dramblius ir niekada jais netaps. Įsivaizduoju, jog ir katė, gaudanti pelę, save laiko beveik tigru, puolančiu gazelę, bet katė yra katė, o tigras yra tigras. Nors sako, jog ir tigrai moka murkti… Tad gal jau laikas Anykščiams suvokti, kad niekada netaps Klaipėda ar Kaunu (šie miestai toliau varžysis dėl Europos kultūros sostinės vardo), net jeigu ir Šventąją pavadinsim jūra, o medinius pastolius – pilimi.

Bijau tik vieno, kad šis nesėkme (aš vis dėlto jį vadinčiau sėkme) pasibaigęs įvykis nesukeltų grandininės reakcijos. Gerai, jeigu įvairiausių strategijų kūrėjai supras vis dėlto esantys kiškiais ir galintys puikiai varžytis su kolegomis iš Molėtų miškų, bet kas bus, jeigu mūsiškiai kiškiai pradės save tapatinti jau ne tik su drambliais, bet ir su dinozorais…?

Juk tada reikės dalyvauti atrankoje dėl galimybės surengti Europos krepšinio čempionatą, su laiku ateis eilė ir olimpinėms žaidynėms. Juk du stadionai – ne riba, dirvonuojančių laukų rajone daug, bus galima juos panaudoti ir keliolikto stadiono įrengimui… Svarbu tik suburti komandą ir parašyti projektą – netapom „kalbančiu“ miestu, bet gal galim tapti „spardančiu“ ar „mėtančiu“ (kamuolį) miestu…

Ir vis tiek džiaugiuosi dėl Anykščių – ne kiekvienas kiškis drįstų imtis misijos išprausti Lietuvą – o Anykščiai 2012 m., kai buvo Lietuvos kultūros sostine, šios misijos ėmėsi, net tuometinį merą Sigutį Obelevičių į vonią įkėlė… Ir tik drambliui aišku, kad ne kiekvienoj vonioj slypi kultūra.