Laiškas Jurgai Ivanauskaitei

Sogjalo Rimpočės „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygoje” teigiama, kad mirusiojo sąmonė, kai ją iškviečia maldos galia, sugeba skaityti mūsų mintis ir tiksliai jausti, ką galvojame ar medituojame.

                                                                             
I

    Sogjalo Rimpočės
"Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygoje" teigiama, kad mirusiojo
sąmonė, kai ją iškviečia maldos galia, sugeba skaityti mūsų mintis ir tiksliai
jausti, ką galvojame ar medituojame.

    Toje pačioje knygoje taip pat randama ir
kita viltinga žinia, kad mirus žmogui ir gyviesiems nespėjus padėkoti ar pasidžiaugti
jo darbais, tai galima padaryti ir vėliau, nes viskas yra viena.

  
Ačiū tau, Jurga, už Tibetą Lietuvoje. Už Lietuvą Tibete. Už atvirą ir
paguodžiančią mirties meditaciją.

Dabar, kada mirties bardo man aušta,

Atmesiu  aš bet kokį ilgesį,
įsikibimą, prieraišumą,

Nesiblaškydamas aiškiausiai mokymą suvoksiu

Ir savo sąmonę išblokšiu į rigpos bepradę erdvę;

Apleisdamas šį kūną iš mėsos ir kraujo,

Žinosiu, kad tėra jis netvari iliuzija.

                                            "Tibetiečių
gyvenimo ir mirties knyga"

Ačiū už tylios, veik nematomos draugystės
pojūtį.

                                                                             
II

    2001 metais su bičiuliais nutarėme reaguoti
į klestintį, cinišką negatyvizmą lietuviškoje žiniasklaidoje. Parašėme atvirą
laišką Lietuvos prezidentui, akcentuodami, kad Lietuvos dvasinis klimatas gana sparčiai
juodėja, piliečių sąmoningumas nykėja. O prie viso to "smagiai"
prisideda didžioji Lietuvos žiniasklaida (ypač spauda), tarsi besimėgaujanti smurtu,
nusikaltimais, iškrypimais, nesėkmėmis, gandais. Bandėme atkreipti dėmesį į
spaudoje dominuojančią (dominavusią?) kriminalinę, nekrofilinę, dažnai primityvoką
ir save niekinančią savimonę. 

 
Po tekstu sutiko pasirašyti ir Jurga, kuri tuo metu dirbo "Lietuvos
ryte". Po to, kai kreipimasis buvo publikuotas, man paskambino Jurga ir
liūdnai pajuokavo, kad iš darbo laikraštyje yra išmesta, tai esąs redaktoriaus
kerštas. Ir paklausė, gal aš galįs padėti jai susirasti kitą darbą.

  
Ačiū tau, Jurga, kad nebijojai.

III

   Kai Jurga jau
susirgo, ėmėm dažniau susirašinėti sms’sais,
susiskambinėti. Iš Švedijos ligoninės rašė, kad grįžusi norėtų aplankyti
šventas ar gydančias Lietuvos vietas. Juokavo, kad ligoninėje dažnai klausiusi
CD "Žiauriai gražūs romansai", nes toje aplinkoje juodas humoras
neblogai tikęs. Ypač – "Jurgutės romansas".

   Susitikę vėl
Lietuvoje išsikalbėjom apie išpažintį, pasiūliau tėvą Antaną Saulaitį, bet jis
tuomet jau buvo iš Lietuvos komandiruojamas Amerikon. Nusiunčiau Juliaus
Sasnausko telefono numerį.

   Kartu su režisiere
Agne Marcinkevičiūte nutarėme sukurti filmą apie Jurgą. Pati Jurga norom-
nenorom, bet sutiko. Aptarėm scenarijų. Pagrindinė vieta, kurion norėtų nuvykti
– Šventoji Žemė.

    Vis laukėm
sveikatos pagerėjimo, kad galėtumėm nufilmuoti nors interviu. Paskutinė jos sms žinutė buvo – "filmavimo
nebebus, mane jau paraližuoja".

     Filmas šiuo metu
jau kuriamas – iš archyvų ir atsiminimų.   

IV

    2006 metais "Lietuvos žiniose" ir
"Bernardinuose" buvo sugalvota spausdinti anketą, sudarytą iš
dešimties klausimų. Pavadinome ją Baltąja…

    Mintis buvo paprasta – kuo daugiau
šviesuolių atsakys į ją, siūlydami, strateguodami pozityvią Lietuvos ateitį,
tuo greičiau visa tai įvyks. Juk tibetiečiai teigia, kad Šviesa dauginasi
geometrinės progresijos principu: jei šviesią mintį skleidžia vienas Šviesos žmogus,
tai ji ir tėra vieno žmogaus mintis.
Bet jei tą pačią šviesos mintį skleidžia du sąmoningi Šviesos žmonės, tai jos
stiprumas atitinka dvidešimties žmonių
minčių stiprumą. Jei trys tokie žmonės, – tai jų mintys tolygios trijų šimtų žmonių minčiai, jei keturi,
– keturių tūkstančių, jei penki, – penkiasdešimties tūkstančių ir t. t.

Štai Jurgos atsakymai į Baltosios anketos klausimus:

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie
visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti?

Dabar, kai viskas
aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100
metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių – pradedant terorizmu,
baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė
sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto
norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis
Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, jie kalbės lietuviškai
ir rašys senoviškomis raidėmis su "paukščiukais" ir
"nosinėmis". Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausias turbūt yra
mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą
perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums patiems iš pačių istorinio laiko
gelmių perduota.

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar
galėtumėte su pasididžiavimu ištarti – "Aš esu lietuvis ir tuo labai
didžiuojuosi" ir kodėl?

Taip. Prieš kokią
dešimtį metų keliaudama po Himalajus, paklausta iš kur aš, kažkodėl
atsakydavau, kad iš Švedijos, ir pradėdavau skiesti niekus apie šalis prie
Baltijos jūros. Žodžio Lithuania
tuomet beveik niekas – nei rytiečiai, nei vakariečiai – nežinojo, vieni manė,
kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir
dėl to man buvo gėda. Dabar ir nieko apie Lietuvą nežinančiam žmogui mielai
paaiškinu, iš kokios aš šalies, ir būtinai priduriu, kad didžiuojuosi tuo, kad
esu lietuvė. Visuotinės globalizacijos ir totalinės niveliacijos atmosferoje
mažos šalys bei mažos tautos man kelia vis didesnę simpatiją, vis dažniau
atrodo, kad dėl tokių "mažutėlių", o ne supervalstybių pasaulis
laikosi galutinai neišprotėjęs ir nesusinaikinęs.

3. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas
joje, Jūsų nuomone, keistina?

Manęs netenkina pats
kultūros nustūmimas iš "prioritetinių" sferų į paribio erdvę, kurioje
glaudžiasi tai, kas, neva, nėra žmogui gyvybiškai būtina. Tačiau jei
atsigręšime atgal, pamatysime, kad apie visas didžiąsias civilizacijas –
Egiptą, Graikiją, Romą, actekų ar inkų imperijas – šiandien mums byloja tik jų
kultūra. Viso kito – jų politikos, socialinių peripetijų, sporto laimėjimų –
nebeliko. Toks tad būtų mano atsakymas, kokiu balsu šiandien Lietuva turėtų
byloti pasauliui ir kas iš dabarties bus girdima ateities kartų. Aš nežinau, ką
daryti, kad tas balsas ir šiandien būtų išgirstas mūsų pačių bei aplinkinių,
tačiau neabejoju, kad reikia ne vien tik didelių, net ne vien tik labai didelių
pinigų.

4. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas
joje, Jūsų nuomone, keistina?

Apie švietimo politiką
mažai nutuokiu, galiu tik iš savo varpinės šį bei tą naiviai pasamprotauti. Iki
šiol sapnuoju su mokykla, "kontroliniais" ir egzaminais susijusius
košmarus. Reikėtų reformų, kad šiandienos moksleiviai ateityje tokių košmarų
nebesapnuotų ir kad mokykla jiems nebūtų ta "galera", nuo kurios
reikia "atsijungti" narkotikais, alkoholiu ar kokiu nors kitokiu
tariamai "saldžiu ir lengvu" gyvenimu. Kai per šiemetį valstybinių
egzaminų skandalą abiturientai vienas paskui kitą į TV kameras šaukė
"paruoškit mums daugiau vietų psichuškėse", ėmė siaubas. Man atrodo
svarbiausia, kad mokykla ugdytų kūrybiškumą, drąsaus ir laisvo mąstymo
įgūdžius, pasitikėjimą savimi bei atsakomybės jausmą. Šios savybės tikrai
kompensuos fizikos, matematikos ar astronomijos žinių stygių.

5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų
pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją
Lietuvą?

Apie Valstybės
strategiją man sunku kalbėti, nors šiaip lyg ir viskas aišku: darbo vietos
pagal išsilavinimą, aukšti atlyginimai, gyvenamasis plotas ir t.t. Tačiau
pirmiausia turėtų būti puoselėjama pagarba žmogui, jaunam žmogui, taip pat ir
žmogui-vaikui. Kol į mažuosius ir jaunuosius Lietuvos piliečius bus žiūrima tik
kaip į abstrakčią "žmogiškąją masę", kurią neva gali formuoti kaip
tinkamas, tol ši masė lyg gyvsidabris atskirais individais sklis į šonus tolyn nuo
"formuotojų" rankų ir nelengva bus ją atgal sugrąžinti. Jaunimas taip
pat kuo puikiausiai mato, kokia Lietuvoje šiandien klesti nepagarba, netgi
panieka senam žmogui, ir nors gal tai nėra sąmoningas argumentas emigruoti ar
iš emigracijos negrįžti, bet kas gi nori senatvėje būti vos ne jėga stumiamas
kuo greičiau iš gyvenimo pasitraukti į mirtį.

6. Lietuva dažnai įvardijama, kaip šalis, pirmaujanti pagal
savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Būtent mes patys taip
save įsivardijame, kartojame šį faktą lyg blogą mantrą ir taip tik dar labiau
didiname potencialių savižudžių skaičių. Kai pernai apie mūsų makabrišką
pirmavimą užsiminiau Geteborgo knygų mugėje, tučtuojau pašoko vengras ir
suomis, šaukdami, kad tai jie yra suicido čempionai. Keistoka konkurencija, ar
ne? Priežastys, kodėl lietuviai žudosi, jau lyg ir nustatytos: skurdas,
nedarbas, alkoholizmas, atities baimė. Tačiau man atrodo, kad yra įsijungęs
kažkoks pragaištingas tautos susinaikinimo mechanizmas, kuris ir įsuka tokius
krumpliaračius kaip žudymas, savižudybės, emigracija, mažas gimstamumas…
Nežinau, kokios maldos, kokios apeigos ir kokie burtažodžiai galėtų šią
pražūties mašiną sustabdyti. Turbūt jos programą išjungti galime tik mes patys,
kiekvienas pradėdamas pirmiausia nuo savęs.

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia
save – žiniasklaidoje ir televizijoje?

Ne, netenkina. Manau,
kad ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių vien tik sensacijų besivaikanti
žiniasklaida pateikia visiškai iškreiptą pasaulio vaizdą. Bet Lietuvoje ši
tendencija yra itin ryški: atsiverti storą dienraštį, įsijungi tūlą TV
"gyvenimo būdo" laidą ir pasijunti it kreivų veidrodžių karalystėje.
Dažniausiai dėmesio nusipelno tik absoliutūs kraštutinumai: nusikaltėliai ir iškrypėliai,
turčiai su savo megalomaniškų, bet infantilių norų tenkinimais, arba nevilties
užribius pasiekę nelaimėliai, kurių bėdos parduodamos ir perkamos. Tačiau
tikrasis gyvenimas juk teka tarp šitų rifų, o visuomenė egzistuoja dėka žmonių,
kurie kepa duoną, gydo, moko, vairuoja troleibusus ar taiso batus. Kiaurą parą
mes naudojamės kitų sukurtais produktais, tačiau mano naivus noras, kad apie
tokius eilinius žmones "su pliuso ženklu" pirmuosiuose puslapiuose
rašytų laikraščiai, daug kam gali pasirodyti kaip nyki sovietmečio nostalgija.
Gyvename gal ir ne pačiais lengviausiais Lietuvai laikais, bet žiniasklaida
nuolat kala, kad esame totalinės katastrofos zonoje, skęstančiame laive, iš
kurio reikia kuo greičiau sprukti. Kita vertus, tikros tragedijos ir nelaimės
yra visiškai nuvertinamos, išblukinamos, o kokios nors "grožio
fabriko" aukos verkšlenimai dėl per didelės nosies ar per mažų krūtų
pateikiami kaip daug didesnė drama nei nesibaigiančios žudynės Irake ar
tūkstančius gyvybių nusinešančios stichinės nelaimės. Mūsų žiniasklaida
apskritai nesidomi pasauliu, atrodo, kad Lietuva egzistuoja atskirta nuo to,
kas vyksta aplinkui, todėl mes vis dar nesuvokiame nei savo vietos
"kitų" atžvilgiu, nei tų "kitų" įtakos mums, kaip žmonijos
dalelytei ir miniatiūrinei Žemės planetos teritorijai.

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo
gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas:
diagnozė ir perspektyvos.

Vieną kurią nors savybę
išskirti sunku, man patinka savotiškas melancholijos, užsispyrimo ir darbštumo
derinys, jaudina įtampa tarp vitališkumo, gebėjimo išlikti bet kokiomis
aplinkybėmis ir lietuviško fatalizmo. Iš bjauriųjų savybių pirmiausia norėjau
įvardyti pavydą, nors labiau įsigilinus aiškėja, kad tai yra nesugebėjimas
džiaugtis aplinkiniu pasauliu – kitų laimėjimais, pergalėmis, o kuriant aplink
save tokią bedžiaugsmę, išdegintą erdvę ir pačiam sunku būti laimingam.
Nemėgstu apibendrinimų, todėl nenorėčiau statistikos žargonu nustatyti
"visų lietuvių" moralės, sąmoningumo ir patriotizmo bendrosios masės.
Kiekvienas žmogus nuolat keičiasi, srūva tarsi vanduo ir visa mūsų tauta teka
kaip upė su vis naujais slenksčiais, užutėkiais, duobėmis seklumomis ir
verpetais.

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas,
kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Šiandieninėje Lietuvoje
vienas iš didžiausių autoritetų man yra prezidentas Valdas Adamkus. Dvasinės
atramos visada ieškojau ir tebeieškau monsinjoro Kazimiero Vasiliausko ir Tėvo
Stanislovo asmenyse, mirtis man jų neišbraukė iš šalia, čia ir dabar esančiųjų.
Mane įkvepia ir palaiko Juliaus Sasnausko darbai bei tekstai. Žmonėse, kuriuos
laikau savo autoritetais, mane labiausiai žavi išmintis, puikybės nebuvimas ir
ta ypatinga vidinė šviesa, kuri atsiranda tik mylint ir teigiant, o ne neigiant
gyvenimą.

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo
gyvenime?

Jokių naujų savo
asmeniškų moralinių principų nesugalvojau. Kaip ir visi žmonės (o ne
pusžmogiai, nuožmogiai ar antžmogiai) stengiuosi vadovautis Dekalogu. Manau,
kad labai svarbu šių principų laikytis ne tik išoriniame, fiziniame lygmenyje,
bet ir minčių, jausmų sferoje, nes juk galima žudyti, vogti ir paleistuvauti
vien užslėptomis negatyviomis emocijomis. Bet kokiomis aplinkybėmis stengiuosi
išlaikyti optimizmą, nes tikiu, kad tai sustiprina šviesiąją, pozityviąją
planetos, kurioje gyvename, aurą.

Ačiū tau, Jurga, ir už atsakymus į Baltąją anketą.