Po ketvirtadienį spaudos konferencijoje Anykščių rajono mero Kęstučio Tubio pareikštų kaltinimų dabar jau buvusiai savivaldybės administracijos direktorei Venetai Veršulytei, buvusi valdininkė nusprendė netylėti ir savo „Facebook“ paskyroje parašė tokio turinio pareiškimą. Vos į socialinį tinklą įdėjusi šį pranešimą, V. Veršulytė sulaukė didžiulio buvusių kolegų, draugų palaikymo.
Spausdiname visą V. Veršulytės pareiškimą.
Ko gero, kai kuriems bus naujiena, bet nuo 2017-ųjų esu bedarbė. Sprendimą pasitraukti iš užimamų Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorės pareigų priėmiau gruodžio pradžioje, kuomet po nuolatinės įtampos, psichologinio smurto, spaudimo, netiesioginių grasinimų nusprendžiau pasirinkti kitą gyvenimo kelią. Beje, trauktis iš užimamų pareigų nusprendžiau ne viena – kartu iš užimamų pareigų pasitraukti panoro mano pavaduotojas bei abu mero patarėjai (tiesa, vienas iš jų vėliau gėdingai persigalvojo). Po savo apsisprendimo vengiau detalių pasisakymų viešoje erdvėje, manydama, kad situacija kalba pati už save. Juk trys žmonės vienu metu nepriima sprendimo tiesiog išeiti iš darbo, į niekur.
Beje, nepriklausau jokiai politinei partijai. Eiti šias pareigas man pasiūlė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (Anykščių skyrius) bei gi patys Anykščių konservatoriai (tiksliau – dabartinis vicemeras Sigutis Obelevičius). Per beveik dvejus savo darbo šiose pareigose metus dirbau sąžiningai ir nepamindama savo vertybinių nuostatų. Nesileidau kontroliuojama vienos ar kitos politinės jėgos, stengiausi, kad priimami sprendimai būtų racionalūs ir paremti logika, teisės aktais.
Norėjosi nenusileisti iki asmeniškumų ir detalių, bet paskutiniu metu mano adresu pilamas purvas ir kaltinimai paskatino pasakyti daugiau, nes, ko gero, kito kelio, kaip viešumas, nebeturiu.
Tai, kad meras yra diktatorius ir gali būti tik viena teisinga nuomonė, ilgai pastebėti netruko. Panašu, kad ir jo posakis „mėgstu dirbti komandoje, aš duodu komandas, o jūs vykdote“ turėjo tapti darbo visoje savivaldybėje pagrindu. Negana to, teko ne kartą matyti ar sužinoti apie žeminamus, ujamus, „spaudžiamus“ administracijos darbuotojus, įstaigų vadovus ar net verslininkus. Kad mes, kaip įstaigos vadovai, ne kartą buvome pažeminti sau pavaldžių darbuotojų akivaizdoje, irgi jau buvo tapę savotiška norma. Grasinimai tarnybiniais tyrimais, specialiosiomis tarnybomis, antrankiais, galios demonstravimas liejosi per kraštus. Ne kartą darbuotojai išeidavo iš mero kabineto apsiverkę, buvo atvejis, kad vienai darbuotojai buvo kviesta greitoji medicinos pagalba. Kiek iš jų mano kabinete rašydavo pareiškimus išeiti iš darbo (buvo atvejis, kuomet visas skyrius buvo pasiryžęs išeiti), kiek kartų yra tekę juos atkalbinėti, ko gero, jau niekas nebesuskaičiuos. Štai kokio turinio tarnybinius paaiškinimus gaudavau, kaip vadovė: „ … Šio pasitarimo metu patyriau didelį pažeminimą, panieką iš mero pusės… Meras, užuot niekinęs ir žeminęs valstybės tarnautoją, tiesiog turėtų nurodyti, ką aš, …, padariau blogai ir ką reikia man savo darbe taisyti…“.
O paskutiniu metu tiesioginio valdymo administracijoje įvedimas buvo tiesiog akivaizdus. „Bėda“ ta, kad žmonės kalba ir ne kartą atėję pasakydavo, kad meras liepė padaryti taip ar kitaip, bet ginkdie niekam nesakyti (buvo kalbančių, kad jie, eidami pas merą, apsisaugojimui vaikščiojo su įjungta garso įrašymo technika). Suprantama, po tokių dalykų, kuomet nežinai, kas kam galėjo būti pasakyta ar liepta, atsakomybę už tam tikrus tų darbuotojų veiksmus tektų prisiimti ne tik jiems patiems, bet ir jų vadovams, ir tikrai retu atveju tam, kuris kažką liepė. Juk įrodyti tokius „liepimus“ ar spaudimą yra itin sunku. O pats meras taip puikiai moka apsimesti, kad kažko nežinojo arba išgirdo pirmą kartą…
Didžioji krizė prasidėjo 2016 m. rudenį, kuomet kilo skandalas dėl galimai supainiotų mero viešų ir privačių interesų jo sūnui įsigyjant nekilnojamąjį turtą prie netoliese statomos Vorutos pilies. Tuomet turėjau atlaikyti mero spaudimą rašyti jį ginančius raštus Valstybinei tarnybinės etikos komisijai. Kaip suprantu, po tų keleto pasakytų „ne“ tapau jo asmeniniu išdaviku ir net gi priešu.
Kuomet tą patį 2016-ųjų rudenį mero reikalavimu atsisakiau pradėti tarnybinį tyrimą dėl pavėluotai pateikto tarybos sprendimo projekto dėl apleistiems pastatams (taip taip, mero sūnus apleistą pastatą ir įsigijo) taikomo mokesčio (beje, mokestis nustatomas 2017 metams, ir specialistės dėl didelio darbo krūvio sprendimo projektą pateikė ne liepos, bet rugsėjo mėnesį, tuo nepadarydamos jokios žalos), pakliuvau į Antikorupcijos komisijos pirmininko (buvusio mero kolegos) akiratį. Juk turėjau vykdyti mero valią, o nepaklusau. Jokios korupcijos nustatyti nepavyko, bet pirmininkas rekomendavo atlikti tarnybinį patikrinimą.
Tiesioginis valdymas stiprėjo, nepasitikėjimas augo. O vieną ankstyvą rudens rytą savo namų kieme radau paliktų „dovanų“ – tris knygas nedviprasmiškais pavadinimais. Vienoje iš jų buvo įdėtas skirtukas, toje knygos vietoje, kur buvo kalbama apie jaunai merginai keliamą pasirinkimą.
Apie viešuosius pirkimus ir atitinkamus reikalavimus mano buvęs pavaduotojas galėtų papasakoti kur kas daugiau nei aš. Tik pamenu vieno pasitarimo metu gal dešimties žmonių komandai teko atsilaikyti nuo reikalavimo atskirai pirkti rąstus ir rangos darbus vienam garsiam objektui. Reikalavimas pirkti rąstus apklausiant 3 tiekėjus objektui, kurio statybos vertė didesnė nei tokį pirkimo būdą leidžia savivaldybės viešųjų pirkimų taisyklės, neatrodė skaidrus.
Tai tik dalis pavyzdžių. Kiekvienas iš išėjusiųjų galėtų tęsti… Kiek daug galėtų papasakoti dar dirbantieji administracijoje, įstaigų, bendrovių vadovai, tik… neišdrįs…
Žmonės bijo. Bijau ir aš. Nes tikrai nesu pajėgi kovoti tokiomis priemonėmis, kokiomis geba meras. Bet tylėti nebegaliu. Nes, jei tylėsiu, niekas niekada nepasikeis. Ne tik mūsų mažuose Anykščiuose, bet ir visoje Lietuvoje.
Liūdniausia tai, kad vicemeras (kuris neva mane įkalbinėjo likti darbe, gal tik konservatorių partijos nariai galvoja, kad įkalbinėjo, nors jokio įkalbinėjimo nė nebuvo) apsimeta tarytum nieko nebuvo, arba jis nežinojo, arba dar kažkas… Likęs patarėjas taip pat pametė bet kokius moralinius principus. O pats meras dabar ieško bet kokios progos tept purvais visus išėjusius. Ir dar bando kurti istorijas, kad šitas išėjimas tėra puikiai surežisuotas liberalų lyderio šou. Jam atrodo, kad mes tebuvom liberalų lyderio nurodymų vykdytojai, ko gero, planavę „nuversti“ merą. O liberalų lyderis vietoj to, kad rūpintųsi mero tariamų nurodymų davimu, visą darbo savivaldybėje laikotarpį tik stengėsi spręsti liberalų deleguotų atstovų ir mero tarpusavio konfliktus.
Apmaudu, kad savivaldos stiprinimas žmonėms suteikiant didesnę galią patiems išsirinkti savo savivaldybės vadovą gali atsisukti prieš pamatinius demokratijos principus.
Aš vis dar noriu tikėti, kad žmonės turi teisę į geresnę Lietuvą. Ir tuo pačiu žinau, kad po šio pasisakymo man tikrai verta pasirūpinti gyvybės draudimu…
P.S. Dar pateiksiu savo atsakymus į viešai metamus kaltinimus:
1. Buvau mero apkaltinta, kad 2016-12-06 nebuvau darbe. Mat kabinete darbo pabaigoje nedegė šviesa. Absoliutus melas – daugybė darbuotojų matė mane išeinant iš darbo 17 val. (būtų užtekę paklausti sekretorės). Situacija paprasta – be mero žinios negali nueiti nei į kitą kabinetą, nei į atitinkamą vietą.
2. Buvau mero apkaltinta, kad kaip drįsau savo kabinete jo neatsiklausus pastatyti du minkštasuolius ir staliuką. O negana to, gal kažkur kitur tų baldų labiau reikėjo. Visų pirma, apie administracijos baldų pirkimą meras buvo informuotas, tik kažkodėl pamiršo. Visų antra, baldai buvo perkami visoje administracijoje – tiek trečio aukšto salėje, tiek savivaldybės archyvui, tiek kituose kabinetuose nuperkant trūkstamas dokumentų lentynas ir t.t. pagal Bendrojo ir ūkio skyriaus vedėjo pateiktą poreikį. Bendra baldų pirkimo vertė buvo 8 tūkst. Eur, iš kurių mano buvusiame kabinete pastatytų dviejų minkštasuolių ir staliuko vertė sudarė 550 Eur.
3. Esu kaltinama savavaldžiavimu dėl Tilto g. idėjų konkurso. Dar buvusiai savivaldybės vyriausiajai architektei pavyko į idėjų konkurso vertinimo komisijos sudėtį prikalbinti dalyvauti kompetentingus ir Lietuvoje gerai žinomus architektus iš Vilniaus, Kauno. Komisijos nariai (komisijos pirmininke buvau aš) vertino idėjų konkursui pateiktus darbus, kurių autorių niekas nežinojo, nes visi darbai buvo užkoduoti. Tik atlikus vertinimus ir susumavus rezultatus buvo nustatyti daugiausiai balų surinkę laimėtojai. Antrame konkurso etape buvo atplėšiami vokai, kuomet ir paaiškėjo konkursui darbus pateikusios architektų komandos. Taip, vienoje iš jų – anykštėnas, mano buvęs klasiokas. Ši komanda tapo idėjų konkurso nugalėtoja. Taip išeina, kad garsūs Lietuvos architektai visi kaip vienas pasirinko ne tuos laimėtojus, o ir jų darbas nugalėjo ne todėl, kad buvo geriausias… Negana to, kalbama apie projektavimo sąmatas – juk pats meras puikiai žino, projektuotojai gali mažinti / didinti projektavimo darbų apimtis bei atitinkamai sąmatas. Buvęs mero patarėjas, architektas, galėtų dar puikiau pakomentuoti šią situaciją. Tas pats juk vyksta ir su pilies statyba, koreguojami techniniai sprendiniai (nors rangos darbų pirkimas jau įvykęs)… Bet šioje situacijoje bandoma situaciją kriminalizuoti ir sukurpti kažkokį skandalą.
4. Dar esu kaltinama, kad administracijos darbuotojai gruodžio mėnesį buvo paskatinti „premijomis“, ir dar nepasitarus su skyrių vedėjais. Visų pirma, apie sutaupytas administravimo lėšas (daugiausiai valstybės deleguotoms funkcijoms vykdyti) ir apie planuojamą priemokų bei priedų paskyrimą administracijos darbuotojams meras buvo informuotas rytinio pasitarimo metu, vicemeras tame pasitarime nedalyvavo, nes dukart per savaitę (pirmadieniais bei penktadieniais rytiniuose pasitarimuose nedalyvauja dėl to, kad dirba antrame darbe). Priedų / priemokų mokėjimas lapkričio / gruodžio mėnesį už papildomai atliktus darbus, darbuotojams, kurie vykdė valstybės deleguotas funkcijas, buvo besitęsiantis procesas metai iš metų (priešingu atveju sutaupytas administravimui lėšas savivaldybės grąžintų į valstybės biudžetą). Vicemeras, kaip ilgai vadovaujančias pozicijas užimantis asmuo, galėtų geriau pasakyti nuo kada tęsiama tokia praktika, kad metų pabaigoje, tiksliau žinant biudžeto panaudojimą, darbuotojai yra skatinami. Esu kaltinama, kad priedai / priemokos skirtos nesiderinat su skyrių vedėjais. Tada kodėl, kaip ir ankstesniais metais, buvo pateikti atitinkamų skyrių (Žemės ūkio, Socialinės paramos, Finansų ir apskaitos bei kitų) vadovų prašymai / siūlymai? Kas buvo padaryta šiais metais kitaip – seniūnijų ūkvedžiams, kurie nuoširdžiai stengėsi likviduodami Afrikinio kiaulių maro padarinius, bei keliems savivaldybės administracijos darbuotojams, kurie, mūsų su pavaduotoju, nuomone, puikiai atliko jiems pavestas užduotis, buvo paskirtos premijos iš savivaldybės biudžeto (100-300 Eur dydžio, o dviems darbuotojams atlyginimo dydžio). Tikrai nemanau, kad premijomis turi būti skatinami visi. Nors tokiu sprendimu buvo itin nepatenkintas vienas skyrius. Tačiau skyriaus vadovei argumentuotai paaiškinta, kad darbuotojai turi būti skatinami ne tik todėl, kad jie taip nori, o už darbo rezultatus. Klausimas tik kitas, kiek pats meras tarėsi su komanda dėl premijų skyrimo tiesiogiai pavaldiems įstaigų vadovams? Ir už kokius atliktus darbus?
5 ir t.t. Ko gero, kaltinimų sąrašas tik augs. Esu tuo tikra. Nes esu kaltinama informacijos slėpimu ir dar galas žino kuo.
