Tėti, ir jeigu sekmadienį mes nepasimatysim…

Didesnę savo gyvenimo pusę praleidau be tėčio – staigiai užklupusi liga jį palaužė nespėjus pasiekti gydymo įstaigos. Gal buvau per maža, gal žinojau, kad nelikau viena, ir dar visokia daugybė „gal“…

Už daug ką jaučiausi tėčiui dėkinga – už tai, kad išmokė ant kabliuko užverti slieką, nors ir kaip spyriojausi, kad to šalto besiraitančio padaro nė už ką neliesiu: rado jis tinkamą būdą man paaiškinti, kad didelės mergaitės sliekų tikrai nebijo (tai didelei mergaitei buvo gal šešeri), jis pirmasis išmokė iš padrikų raidžių sudėlioti žodį, vėliau – sakinį, o kol raidės manęs neklausė, šimtus kartų skaitė vokiečių rašytojo Janosh knygą „Panama labai graži“. Jis pirmasis nusivedė mane ir į viešąją biblioteką – tai prilygo šventei, aš, dar visai pypliukė, galiu rinktis knygas iš tų lentynų, iš kurių renkasi už mane didesni vaikai.
Nežinau kodėl, jis man nuolat kartodavo: „Mes draugai iki grabo lentos“… Pranašingi jo žodžiai buvo….
Kai pirmą rytą įėjau į šarvojimo salę ir pamačiau jį aprengtą kostiumu gulintį karste, pradėjau klykti – niekaip nenorėjau eiti artyn…. Tarsi naiviai tikėdama, kol nepamatysiu amžiams užmerktų akių, jis man nebus miręs…
Ėjo metai ir stebėtinai lengvai priėmiau tėčio netektį… Psichologai dabar jau, matyt, pasakytų, kad nepriėmiau, o kažkur pasąmonės kamputin nustūmiau gėlą, raudas, skausmą.
Pirmą kartą, kad trūkta tėčio, pajaučiau per išleistuves gimnazijoje. Šešios abiturientų klasės pobūvius darė atskirai, į mūsiškį užsuko ir mokyklos direktorius. Nežinau, kaip yra dabar, bet tuo metu buvo tradicija abiturientams šokio pakviesti tėvus – kostiumuoti vaikinai prašė mamų rankos, o išsipusčiusias merginas į šokio aikštelę kvietė tėčiai… Likau sėdėti prie stalo. Jautriam ir inteligentiškam gimnazijos direktoriui tai, matyt, užkliuvo… Ištiesė jis man ranką ir pakvietė prie šokio žingsniu besisukančių klasės draugų. Kartu jaučiau dėkingumą savo direktoriui, tačiau akyse tvenkėsi ašaros – pirma ypatinga proga, o tėčio nėra šalia – laimei nuo didesnių ašarų upelių gelbėjo tinkamas makiažas.
Rudenį, kai medžių lapai tampa spalvoti, kai spalio lietus purškia kelias dienas iš eilės, prisimenu, kad tada mes ir atsisveikinom. Atgulei kalnelyje šalia savo mamos – simboliškai ten, kur vaikui ir vieta. Tikiu, kad esi saugomas ne tik gimtųjų vietų, nuo vaikystės pažįstamų smėlio kauburėlių, bet ir savo Mamos.
Blunka iš mano atminties tavo veidas ir tik labai retai perverčiami nuotraukų albumai leidžia į tave pažvelgti jau ne vaikiškom, bet suaugusio žmogaus akimis. „Ilsėkis, Tėti, ramybėje…“
Visai neseniai lankiausi įstaigoje, kur uždavė ten įprastus, o mane tarsi ietimi pervėrusius klausimus: „Parašykit mamos ir tėčio telefono numerius“. Atstūmiau popierių atgal ir nedrąsiai sumurmėjau: „Jų jau nebėra“.
Kiek dar daug svarbių mano gyvenimo akimirkų praleis tėtis… O gal ne? Gal stebės iš Aukštybių ir šypsosis, drąsins ir linkės laimės.
Gal du mano gyvenimo Angelai sargai – viskas, ką šiame gyvenime turiu – iš paskutiniųjų neleidžia man parklupti, neleidžia įkristi į gyvenimo skaudulių duobę taip, kad jau nebeatsikelčiau.
Ir kai sakau, kad jau viskas – pavargau, nebenoriu, nebegaliu – gal jų dėka keliuosi iš naujo…
Kažkada kažkas uždavė klausimą, ar sunku likti vienai? Labai sunku… Kartais būna taip sunku, kad ašaros byra upeliais ir šaukiesi tų mylėtų, brangintų, ne laiku išėjusių… Gal tik stiprus apkabinimas, nuoširdus pokalbis kiek pradžiovintų tuos upelius, bet prisimeni, kad jau niekada niekas tavęs taip neapkabins ir nepriglaus…
Šį sekmadienį tėčiai džiaugsis – vienus pradžiugins pirmasis dar netvirtas jų atžalos žingsnis, pradžiugins stiprus stiprus apkabinimas, privers šypsotis atbulai užrašytas žodis „Myliausiam tėčiui“, kitus, tikiu, pradžiugins žvakių liepsnelės.
Tėti, ir jeigu sekmadienį mes nepasimatysim, išsitrauksiu apiplyšusią, vietom paspalvintą mūsų mėgiamiausią knygą „Panama labai graži“ ir ją tau perskaitysiu – lygiai taip pat, kaip tu dar darei man esant visai mažytei. Tik atleisk, apkabinti tavęs jau niekada nebegalėsiu…