Karolis įsiamžino prie vieno Pripetės simbolių.
Jei per atostogas jums atsibodo vartytis Turkijos ar Egipto paplūdimyje ir iki gyvo kaulo įkyrėjo iki tviskėjimo nublizginti Europos miestai, uteniškis Karolis Pečiūra siūlo nuvykti į Ukrainoje esančią Černobylio atominę elektrinę, vadinamąją mirties zoną. Černobylyje 1986 metų balandžio 26 dieną sprogus vienam elektrinės reaktorių, įvyko pati didžiausia technologinė katastrofa žmonijos istorijoje. 30 kilometrų spinduliu aplink avarijos vietą esančioje zonoje nebus galima gyventi tūkstančius metų. Vaizdai mirusiame Pripetės mieste Karoliui priminė stop kadrą – nenuvalyta klasės lenta, kažkieno numestas batukas, atviros kalėjimo durys, kultūros namuose stovintis pianinas, kurio klavišą galite paspausti, ant valgyklos grindų besimėtančios lėkštės, likimo valiai paliktos mašinos…
Valgyti ekskursijos metu draudžiama
Kodėl Karoliui šovė mintis aplankyti Černobylį? Vyrui patinka per TV-6 rodoma laida „Praeities žvalgas“, kurioje kalbama apie karines paslaptis, karo istoriją ir slaptus objektus. Uteniškis kovo mėnesį visiškai atsitiktinai pamatė, kad laidos autorius Šarūnas Jasiukevičius organizuoja kelionę į Černobylį. Uteniškiui, kuriam patinka turistų retai lankomos vietos, to užteko, kad leistųsi į trijų dienų kelionę.
„Klausimas, ar ten saugu, galvoje neturėtų kirbėti, nes dozimetrai nuolat informuoja apie radiacijos fono pasikeitimą, o ir vizito laikas neilgas, kad keltų pavojų keliautojų sveikatai, – pasakojo Karolis.– Skrendant lėktuve radiacijos lygis paprastai būna didesnis nei ten, bet niekas apie tai negalvoja. Svarbiausi kelionei reikia pasirengti psichologiškai.”
Ankstyvą penktadienio rytą vaikinas su trimis draugais išvyko į Černobylį. Trimis mikroautobusais keliavusi 25 turistų grupė pervažiavo Lenkiją ir šeštadienį paryčiais Ukrainoje pasiekė pirmą patikros punktą Dydiatky. Už jo prasideda 30 kilometrų aptverta buferinė zona. Prieš patikrą keliautojai suvalgė išdalintą kareivišką maisto davinį, nes valgyti atviroje erdvėje dėl užterštumo radiacija nerekomenduojama. Patikros punkte visi pasirašė, kad yra atsakingi už savo sveikatą, nieko nelies, nečiupinės, nenukryps nuo griežto maršruto, nebandys nieko išsivežti, nes už tai gresia iki 8 metų kalėjimo.
Turistams buvo paskirtas apsauginis, kuris juos prižiūrėjo visos kelionės metu. Černobylis gyvas, bet kartu ir apmiręs miestas. Tai izoliuota žmonių bendruomenė, kurioje visi pažįsta vieni kitus. Mieste gyvena du tūkstančiai žmonių, kurie dirba likviduojamoje atominėje elektrinėje. Darbo černobyliečiai turės dar ilgai, nes likvidavimo darbai užtruks iki šimto meto. Pats miestas Karoliui pasirodė visiškai neįdomus. Šiandien Černobylyje veikia geriamojo vandens bokštas ir skalbykla. Joje skalbiami elektrinėje dirbančių žmonių spec. drabužiai. Černobylį kasmet aplanko apie 50 tūkst. žmonių.
Pakeliui praėjus antrą patikros punktą, iki elektrinės likus 10 kilometrų, adrenalino mėgėjus pasitiko trečias patikros punktas. Didžiausią įspūdį atvykėliams sukėlė radiolokacinė „Duga“ antena, pastatyta netoli atominės elektrinės. 150 metrų aukščio ir 800 metrų ilgio įrenginys karo metu turėjo susekti balistinių raketų paleidimą ir nuo jų apsaugoti TSRS. Antena veikė tik vienerius metus. Kalbama, kad grandiozinio dydžio antena kainavo daugiau nei visa elektrinė. Sakoma, kad Černobylio elektrinė būtent buvo pastatyta tam, kad maitintų šią milžinišką konstrukciją. Dabar šis didžiulis monstras pamažu išmontuojamas. Sarkofagas, kuriuo uždengtas sprogęs ketvirtas reaktorius, įspūdžio nepadarė. Į atmintį keliautojui įstrigo likimo valiai paliktas 4-5 metrų aukščio robotas, kuris turėjo vykdyti avarijos likvidacijos darbus, bet robotas kažkodėl nesuveikė, didžiuliai technikos kapinynai.
Gidas ir grupės apsauginis turėjo dozimetrus, matuojančius radiacijos lygį, kuris viršija 2-3 kartus leistiną foną, o prie kai kurių objektų fonas padidėja net 1000 kartų. Pradžioje nuolat pypsiantys dozimetrai kiek erzino, bet vėliau jų niekas nebegirdėjo. „Man asmeniškai skaudėjo akis, jaučiau jose spaudimą. Prieš pat elektrinę pravažiavom Rudąjį, labiausiai pasaulyje radiacija užterštą mišką. Apėmė negeras jausmas. Beje, asfaltas labai gerai sugeria radiaciją, žengti už jo labai nesaugu, nes radiacija padidėja 1000 kartų, – dalijosi įspūdžiais Karolis. – Keista, kodėl atominė elektrinė, pastatyta Pripetėje, vadinama Černobylio vardu. Panašiai kaip ir Lietuvoje. Visagine esanti elektrinė irgi vadinama Ignalinos atomine elektrine.
Pripetė – miestas vaiduoklis
Pripetėje, kurioje gyveno 50 tūkst. žmonių, dabar nėra nė gyvos dvasios. Nuo jos iki sprogimo vietos tik trys kilometrai. Savo istorijos miestas neturi. Jis buvo sukurtas per trumpą laiką ir gyvavo tik keletą metų. Į Pripetę gyventi atvyko geriausi branduolinės energetikos specialistai, fizikai. Juos čia atviliojo 2-3 kartus didesnės nei buvusioje Sovietų Sąjungoje algos, geros darbo sąlygos, puikios socialinės garantijos ir buitinės sąlygos. „Šokiravo sustabdytas laikas. Ten aiškiai pajutau gyvenimo trapumą. Sunku suvokti, kad staiga viskas dingo, sustojo laikas“, – sakė Karolis.
Sovietų Sąjungoje Pripetę vadino aštuntuoju stebuklu. Gyventojų amžiaus vidurkis siekė 26 metus. Visi butai daugiabučiuose namuose visiškai buvo apstatyti baldais, aprūpinti buitine technika, grandiozinius valdžios užmojus liudijo kas antrame bute pastatytas pianinas. Čia buvo tikras rojus, tikras komunizmas. Karolį prajuokino rusų užmojis Pripetę aprūpinti dujinėmis viryklėmis, dėl jų miesto pakraštyje buvo pastatyti dujų rezervuarai. Kai dujinės buvo pastatytos pusėje daugiabučių, tik tuomet kažkas sumojo, kad reikėjo statyti elektrines virykles. Negyvenamame mieste daugelis statinių tapo avarinės būklės, miestas baigia užaugti medžiais.
„Pripetėje apima didybės jausmas. Erdvus miestas įsikūręs pušyne, jame nutiestos plačios gatvės, daug dangoraižių, atrakcionų, parkų, baseinų. Netgi namai buvo pastatyti taip, kad pro savo langus pripetiečiai negalėtų matyti kaimynų, prieš juos atsivertų erdvė ir apimtų didybės jausmas, – stebėjosi Karolis. – Nemanau, kad po avarijos vietos gyventojai patyrė didelę katastrofą, išskyrus sveikatos problemas. Jiems gyvenamoji vieta nedaug tereiškė, nes čia jie dar nebuvo spėję įleisti šaknų“ .
Aplankytoje vienoje Pripetės mokykloje uteniškis jautėsi panašiai kaip Utenos Dauniškio gimnazijoje, nes jų išplanavimas lygiai toks pats: „Užėjus į klasę jauti sustabdytą akimirką, nes visi kaip bėgo, taip ir išbėgo viską palikę. Ant vieno suolo atverstame sąsiuvinyje radom mergaitės rašinį, parašytą likus dviem dienoms iki katastrofos. Tai labai sunku suvokti. Buvom užsukę ir į darželį. Per jį ėjom kaip per vaiduoklių miestą. Ant grindų mėtosi žaislai, kažkieno pamesta kepurė, stovi nepaklotos lovytės, gultukai. Buvom ligoninėje. Jos rūsiuose avarijos likvidatoriai palikdavo storus, radiacijos prisigėrusius kombinezonus. Vėliau rūsiai saugumo sumetimais buvo užpilti storu žvyro sluoksniu, nes radiacija gali išsilaikyti iki 1,5 tūkstančio metų.
Kruopščiai tikrina dozimetrais
Prieš išvykstant namo turistams pirmame punkte teko pereiti didžiulius dozimetrus. Ukrainiečiai pyksta, kai jie pradeda pypsėti, o turistai iš baimės patys bando nukratyti nuo kelnių ar kitų drabužių radiacijos daleles. Tokius žmones apsauginiai apipurškia specialiu skysčiu. Jei paaiškėja, kad radiacija pakliuvo ant odos, turistai vežami į Kijevo ligoninę. Antrame punkte vėl vyko panašus patikrinimas.
Pašnekovo pasiteiravau apie gyvūnų mutaciją po reaktoriaus sprogimo sklandančius mitus. Anot Karolio, išsigimimai gyvūnijoje vyko pirmoje kartoje. Dabar ekosistema labai gera, stovi didingi miškai, kuriuose veisiasi daug vilkų, laukinių žirgų, gyvosios gamtos biologinė įvairovė labai didelė. Ekosistema susitvarkė pati, nes ten draudžiama medžioti, vykdyti kokią nors ūkinę veiklą.
Grįš dar kartą kaip stalkeris
Nuo 7 val. iki 19 val. trukusi ekskursija gerokai išvargino, nes per dieną turistai sukorė mažiausiai po 30 kilometrų. Karolis juokėsi, kad namo grįžo gerokai daužtas, nemiegojęs, apšepęs. Nuotykių ieškotojai keliavo tris paras, nesiprausę, nesivalę dantų, miegojo autobusiukuose, bet sumokėti už kelionę 200 eurų tikrai buvo verta. Grįždami namo turistai svajojo vienoje degalinėje užkąsti garsiųjų arklienos dešrelių, deja, ji neveikė. Užtat kitoje degalinėje iššlavė visas maisto atsargas. Suvenyrų vežtis namo niekas nedrįso, nes buvo įspėti, jei pas ką nors jų ras, pasiims juos pačius uždarys už grotų.
Karolis norėtų dar kartą grįžti į Černobylį, bet kaip stalkeris. Stalkeriai vieni patys be apsaugos įsigudrina slapčia patekti į apsaugos zoną ir pėsčiomis pasiekti Pripetę bei joje apsigyventi. Tai savotiški adrenalino ieškotojai, kuriems šis užsiėmimas tapo gyvenimo hobiu. Bandantys tikslą pasiekti stalkeriai labiausiai bijo ne radiacijos, o susitikti metalą vagiančius žmones.
Stalkeriai netgi apsigyvena mieste esančiuose butuose, užsikala jų langus ir juose praleidžia net po keletą mėnesių. Čia jie atsiveža vandens ir maisto atsargų. Stalkeriai puikiai žino valandas, kada pravažiuoja vienintelis mieste budintis policijos ekipažas, todėl nė kiek nesibaimina dėl savo saugumo. Tuščiame mieste nėra jokio šviesos šaltinio, todėl naktį ant namų stogo užsiropštusius nuotykių mėgėjus gali išduoti net telefono blyksnis. Naudodamiesi telefonu, stalkeriai jį užgula savo kūnais.
Stalkeriai įsitikinę, kad niekam nieko bloga nedaro. Kai kurie jų įsidrąsina permiegoti prie sprogusio reaktoriaus paliktame ekskavatoriaus kauše, kuriuo buvo semiamos radioaktyvios reaktoriaus nuolaužos. Egzistuoja ir toks pomėgis – parsivežti namo radioaktyvių akmenukų ar radiacija užteršto smėlio ir juos pasidėti po pagalve. Po to savo įspūdžius stalkeriai aprašinėja feisbuke.
