Dešimt tūkstančių kilometrų su našlelėmis (XII dalis )

Balius su būriu rusų

Kelionė iš Neriungrio į Chabarovską truko beveik pusantros paros – dvi naktis ir vieną dieną. Bilietus gavome tik skirtinguose „plackarto“ vagonuose, o vietas – pačiuose blogiausiuose šoniniuose viršutiniuose gultuose. Viršuje beprotiškai tvanku, o ir įsirangyti į šoninį viršutinį „plackarto“ gultą nėra paprasta. Sveriu vos 70 kilogramų, bet, regis, ir kompaktišką kūną įkišti į siaurą plyšį tarp dviejų „padėklų“ – gulto ir virš jo esančios lentynos patalynei – yra sunku. O ką jau kalbėti apie rimtai įmitusį asmenį. Kai koks perpus už mane sunkesnis žmogus braunasi į viršutinį gultą, atrakciją stebi pusė vagono, tiesa, niekas nesijuokia, daugumos stebėtojų veiduose – nerimas ir užuojauta.

Laimei, kad šiame traukinyje buvo baras. Pasirodo, būna ne tik vagonų restoranų, bet ir vagonų barų. Taigi, vagonas baras – tai toks vagonas, kurio pusė skirta valgymui ir gėrimui, o kitoje dalyje įrengti kupė. Bent vieną mūsų „priebario“ kupė buvo užėmę policijos pareigūnai.

Tik traukiniui pradėjus važiuoti, patraukiau į barą, tikėdamasis, kad netrukus prisijungs ir mano bendražygiai, bet jie nusprendė palošti kortomis bendrajame vagone. Man begurkšnojant alų, baras pamažu ėmė pilnėti. Girtų rusų kompanija, žinoma, ėmė kabinėtis: „Kas toksai? Kodėl nepažįstam?“.  Sakau, kad esu didis lietuvių žurnalistas, rašytojas, keliautojas… Neironizuoju. Panašiai taip ir aiškinau. Bet čia ne iš pasipūtimo, o iš baimės. Neva, jei mane papjausit – bus tarptautinis skandalas. Pradėjęs girtis, sukėliau dar didesnį susidomėjimą. Tačiau greičiausiai į „chebrą“ būčiau neįsiliejęs, o gal ir galvon būčiau gavęs, jeigu ne girtų rusų lyderis. Pilna geltono metalo dantų burna trisdešimtmetis vyras pliaukštelėjo per petį ir sako: „Mes – žvėrys, galim ir papjauti.“  „Jei negyvai, tai negerai… Tai man nepatinka. Bet šiokias tokias muštynes galime organizuoti. Turėsiu apie ką grįžęs papasakoti“, –  priėmiau iššūkį. „Kodėl jūs, lietuviai, taip mūsų nekenčiate?“ –  regis, toliau spaudė. „Esi girdėjęs, kad degtinės ir politikos maišymas sukelia labai nemalonias pagirias?“ – paklausiau. Vyras geltono metalo dantimis šyptelėjo ir, regis, nusprendė, kad esu tinkamas į „chebrą“. Po kurio laiko, kai rusai įsisavino dar vieną kitą butelį degtinės, mano naujasis bičiulis sakė, kad be reikalo nešneku apie politiką – jis aštuonerius metus buvęs samdomu kareiviu, tikru šautuvu šaudęs į tikrus žmones. Galėtų daug papasakoti, bet dabar jau nepasakosiąs. Vyriškis aiškino, jog kontraktą nutraukė ne todėl, kad jam buvę baisu ar gaila tų, į kuriuos šaudė, o dėl nuolatinių vadų išdavysčių. Jis priminė necenzūrinę Boriso Grebenščikovo dainą apie kareivius, kurios pavadinimas normine kalba būtų kažkas panašaus į „Pamylėjo“…

Girtam baro chaose buvo pakankamai keblu daryti nuoseklius interviu: pokalbiai fragmentiški. Tačiau išsiaiškinau tiek, kad Neriungris Sibirui – kaip Norvegija Lietuvai. Į Neriungrio akmens anglies kasyklas vyrai važiuoja uždarbiauti iš Irkutsko, Chabarovsko, Blagovieščensko ir, žinoma, mažesnių Sibiro miestelių. Šalia Neriungrio yra ir aukso kasyklos. Gerai apmokami darbai ir geležinkelyje, elektrinėje, ir t.t. Vyrai čia atidirba kelis mėnesius, tada važiuoja pas šeimas. Paskui vėl grįžta. „Aš turiu keturis vaikus. Kaip man gyventi? Man nepatinka taip gyventi, kaip dabar. Aš nematau, kaip vaikai auga”, –  ašarodamas pasakojo jaunas irkutskietis. Vyras tikino, kad atviroje akmens anglies kasykloje Neriungryje dirbo vairuotoju, gaudavo apie 1,5 tūkst. eurų algą, bet neištvėrė, perėjo į kitą darbą. Dabar jis sakė uždirbantis perpus mažiau, tačiau Irkutske ir tiek negautų.

Trys vyrai stovėjo kiek atokiau ir ginčijosi. Dviese įrodinėjo, kad trečiasis privaląs leisti vogti kurą. Tas sakė, kad neleisiąs. Įsiklausiau. Paaiškėjo, kad tas, kuris neleidžia vogti, yra traukinio mašinistas. Kalba ėjo apie kažkokį formalų kuro kiekį, na, kažką panašaus į „bambalį“ dyzelino, kurį po darbo prisipili ir išsineši. Tas dvejetas aiškino, kad principo reikalas yra ką nors pavogti, o mašinistas – jog jo principas yra neleisti vogti.

Dalis rusų gėrė alų, dalis degtinę. Degtinę geriantieji ją pilstė į stiklinę ir suko ratu. Niekas niekam primygtinai gerti nesiūlė. Mano bičiulis metaliniais dantimis atnešė man alaus. Po kurio laiko revanšavau, „pastačiau“ kokį penketą skardinių. „Tu dabar degtinės nupirk!“ –  primygtinai paprašė pats nesimpatiškiausias sugėrovas. „Vaikine, tu manęs „lochu“ nelaikyk.“ – mestelėjau jam. Metalinių dantų savininkas po šios frazės ėmė klykti iš juoko. Sakė, jog mano intuicija labai gera. „Būtent taip jis rytoj būtų pasakojęs: „Radom vakar tokį „lochą“ lietuvį – jis visą vakarą mums statė degtinę“, –  savo bendrakeleivį charakterizavo buvęs kareivis. 

Visa kompanija pabandė tambure parūkyti. Kilo triukšmas, policininkai dūmus užuodė. Paskui barmenė barė, kad tokio didelio būrio kvailių nėra regėjusi – galima juk rūkyti paeiliui, o ne visu būriu. Naktį traukiniui kiek ilgiau stabtelėjus, ta pati barmenė pakvietė išeiti parūkyti į lauką – mūsų vagonui perono neužteko, vienas po kito ritomės į pievą nuo bėgių sankasos.

Man regėjos, kad sugėrovų kompanija – mano bendraamžiai (man 46-eri). Na, plius minus… Bet paklausę, kiek man metų, ėmė kreiptis  „died“ („seni, seneli“) arba „batia” („tėvai“). Pasirodo, beveik visi man į sūnus tinka…

Ne mažesnė atrakcija – bare degtinė parduodama legaliai, tačiau jos bare gerti negalima. Barmenė, kai tik pamatydavo butelį ant stalo, barė ir prašė jį paslėpti.

Policija dirba kaip KGB laikais

Chabarovsko traukinyje, mano vagone, dirbo dvi palydovės. Labai kontrastingi tipažai… Viena nuolat rėkė, kita rūpinosi net tuo, kad laiku pasisiočiau.

Piktajai beplaunat vagoną, susiruošiau nueiti į jau išplautą zoną iš purvinosios. „Kur eini, nematai, kad plaunu!?“ – užriko. „Oi, atsiprašau, nepagalvojau, jog negalima.“ –   susigėdau ir apsisukau atgal. Ta su skuduru rankose ėmė vytis. „Užteks čia išsidirbinėti. Negalima nė žodžio pasakyti“. – rėkė. „Tai į kurią pusę man eiti?“, – visiškai sutrikau. „Į priekį“, – mojo ranka. 

 O antroji palydovė buvo neįtikėtino gerumo, visuomet besišypsanti mergaitė. Einu naktį į tualetą be šlepečių, nes kažkas praeidamas nuspyrė. Pasiteiravo, kodėl aš be šlepečių, o išgirdusi atsakymą, ruošiasi eiti jų ieškoti. Traukiniui dar neišvažiavus iš sanitarinės zonos paklebenu tualeto rankeną. Dar užrakinta. Grįžtu į savo vietą. Mergaitė prisiveja, sako: jau atrakinau – eikit.  Sriubą iš „bomžpakio“ srebiu tambūre. Mergaitė klausė, kodėl ten valgau. Aiškinu, kad man taip patogiau. Ji netiki ir ruošiasi surasti „plackarte“ vietą, kur galėčiau atsisėsti. Ir taip vyko nuolat.

Geroji palydovė žaidė su keleivių vaikais. O vieną mažiukę mergaitę vedžiojosi kartu atrakinti ir užrakinti tualetų durų. „Kai užaugsi, būsi palydovė!“ – mažylei kelią švietė vyresnioji. Šita frazė nuskambėjo kraupokai, bet panašu, kad tikrai ne pareigos žmogų daro žmogumi, bet žmogus savo darbą sutaurina arba suvulgarina.

Dėl rūkymo Chabarovsko traukinyje klausimų nekilo. Proletarinis traukinys, kuriame rūkaliams ir traškučių pirkti nereikėjo – palydovės paprasčiausiai apsimetė, kad jos dūmų neužuodžia. O viena gretimo vagono palydovė, mane pagavusi rūkantį, labai juokėsi ir paskui apie šį nusikaltimą pasakojo Ričardui ir Gerardui. „O žinote, jūsų kolega rūkė! Aš mačiau!“ – bedrakeleiviams dėstė akyloji palydovė.

Chabarovsko traukinyje siautėjo policininkai. Tikrąja to žodžio prasme. Jie nuolat zujo pirmyn atgal po traukinį, kartais dviese, kartais visas ketvertas. Rūkantieji ir geriantieji jiems nebuvo labai įdomūs, tačiau iš traukinio jie išsivedė gal 10, gal 15 keleivių. Tradiciškai pareigūnai prie asmens prieina traukiniui jau pradėjus prieš geležinkelio stotį stabdyti, paprašo dokumento, žmogui pataria susirinkti daiktus ir mandagiai pakviečia eiti kartu. Neturėjau galimybės įsitikinti, ar tai tiesa, bet spėlioju, kad iš traukinių policija „susirenka“ ieškomus žmones. Na,  iš mūsų nei traukiniuose, nei gatvėse policininkai dokumentų neprašė, net ir akių kontaktu nedemonstravo spaudimo. Minėjau, kad keliauti Rusijos geležinkeliais gali tik identifikuotas. Bilietas parduodamas tik pateikus pasą, ant bilieto tavo asmens duomenys, įlipant į traukinį vėlgi ilgai tyrinėjamas tavo pasas ir bilietas. Bent jau teoriškai Rusijos geležinkelių duomenų bazė gali veikti kaip koks „Google“, pasitikrini ir matai, kurią dieną kurioje stotyje išlips recidyvistas S.R., trečius metus ieškomas dėl dviejų motininių avių vagystės. Žinia iš taško A į tašką B Sibire alternatyvaus geležinkeliams transporto dažniausiai nėra ir recidyvistas avių vagis anksčiau ar vėliau įkliūva…