Traukiniu per Rusiją vienoje kompanijoje važiavo Vidmantas Šmigelskas (dešinėje), Gerardas Sriubas (centre) ir Ričardas Skvarnavičius (kairėje).
Debiutavusi Vilniaus knygų mugėje, „Anykštos“ žurnalisto, keliautojo Vidmanto Šmigelsko trečioji kelionių knyga „10 000 kilometrų per Rusiją“ trečiadienį buvo pristatyta Anykščiuose.
Knygoje, kurią išleido leidykla „Didakta“, aprašomi V.Šmigelsko ir kelionės draugų įspūdžiai, keliaujant per Rusiją traukiniu nuo Maskvos iki Vladivostoko.
Knyga, o tai tikrai simboliška, buvo pristatyta Anykščių siaurojo geležinkelio stotyje. Renginį vedė ir V.Šmigelską kalbino Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas.
A.Verbickas, pradėdamas renginį, atkreipė dėmesį, jog stotyje vis dar kabo senas kainoraštis ir kad tarybiniais laikais Anykščių siauruko stotyje buvo galima įsigyti bilietą iki pat Vladivostoko: „Tiems, kurie mena aną laiką, ypatingai imponuoja Vladivostokas. 10 330 kilometrų, natūralu, kad su persėdimais, kainavo 51 rublį“, – sakė Anykščių muziejaus direktorius.
A.Verbickas knygos autoriaus V.Šmigelsko klausė, kaip vis dėlto knygoje atsiliepiama apie Rusiją – teigiamai ar neigiamai, nes komentatoriai kalbėję, kad neigiamai, o jam daugeliu atveju pačiam pasirodę, kad teigiamai.
Pasak V.Šmigelsko, „Anykštos“ skaitytojai atsiliepdavo pakankamai korektiškai, daug aštresni buvo „Delfi“ portalo, kuriame buvo publikuojami kelionės įspūdžiai, komentatoriai. Tačiau autorius pastebėjo, kad komentarai labiau priminė tarpusavio kovą tarp Rusijos mylėtojų ir nemylėtojų. Kuri pusė sujusdavo, priklausydavo nuo to, kas konkrečiai buvo rašoma publikuojamoje dalyje.
Paklaustas, kokia vis dėlto yra Rusija, V.Šmigelskas kalbėjo, kad ji labai didelė, labai spalvinga ir labai skirtinga. Jei Maskvoje net tualeto darbuotoja save suvokia ir pristato kaip svarbią, reikšmingą personą,nes ji gyvena Maskvoje, tai kuo toliau nuo sostinės, tuo žmonės kuklesni,natūralesni ir nuoširdesni.
Atskira knygos pristatymo tema – kinai Sibire. Kai kuriuose miestuose knygos autoriui jų atrodė buvus tikrai daug, tačiau jis atkreipė dėmesį, jog tokio dydžio šaliai, kaip Kinija, turinčiai per milijardą gyventojų, užtenka, kad kaip turistai į kitas šalis iškeliautų tik vienas procentas gyventojų, ir jų visur atrodys esanti didžiulė daugybė.. Beje, V.Šmigelskas kelionės metu pastebėjo, kad ir pačioje Rusijoje į kinus žiūrima nevienodai. Jei kokiame Irkutske jų labai nemėgsta, net kinų pastangos apsistoti ir užsiimti augalininkyste dažno gyventojo vertinama kaip kenkėjiška veikla, nes vyrauja nuomonė, kad kinai naudoja labai daug chemijos ir nualina žemę, tai toliau nuo Irkutsko yra vietų, kuriose kinas – ne daugiau nei tautybė.
Beje, V.Šmigelskas pastebėjo, kad viename mieste genialiai paprastai buvo išspręsta turistų informavimo, kur yra lankytini objektai, problema – tiesiog reikia eiti mieste nubrėžta žalia linija, kuri ir veda prie turistinių objektų.
Knygos pristatyme dalyvavo ir Anykščių rajono mero patarėjas Donaldas Vaičiūnas, kuris, kaip bebūtų keista ir atrodytų kaip sutapimas, tuo pačiu metu dalyvavo teatro festivalyje ir vaidino režisieriaus Jono Buziliausko spektaklyje Baikalo ežero Olchono saloje. Mero patarėjas prisiminė, kad būdamas Sibire gavo žinutę iš nepažįstamo numerio, kad, atvykęs į Olchoną, ateitų į kavinę priešais gastronomą. Tik atėjęs į nurodytą vietą D.Vaičiūnas sužinojo, kad jų grupė – ne vieninteliai anykštėnai saloje.
„Per 117 metų turbūt dar taip nebuvo, kad stotyje būtų sutikta knyga, ir nežinia, kada vėl bus“, – kad knygos pristatymas turbūt yra ir Anykščių siaurojo geležinkelio stočiai istorinis įvykis, renginio pabaigoje pastebėjo A.Verbickas.
Po renginio svečiai buvo vaišinami tradiciniu rusišku maistu, taip pat V.Šmigelskui Virgilijaus ir Nijolės Vaičiulių įteiktu tortu,kuris buvo puoštas konditeriniu knygos viršelio atvaizdu.
