Ir kam gi čia jų reikia? Išmesti, ir viskas!

Kai matau pagarbaus amžiaus senjorą, kurio veidas, rankos ir visas kūnas daugybe amžiaus „rievių“ išpaišytas, tikiu, kad visos tos raukšlės byloja apie didelę, metų metais sukauptą patirtį, apie brandų požiūrį. Žinau, kad mums, jaunesniosios kartos atstovams, verta girdėti, ką sako raukšlėtos lūpos, verta matyti, ką rodo raukšlėtos rankos… Bet… 

Žvelgiu į pagarbaus amžiaus senjoro, kurį tiksliau būtų vadinti šių mano minčių kaltininku, raukšlėtų rankų darbą – suplėšytas senovines nuotraukas. Net ne iš savo asmeninio albumo! „Ir kam gi čia jų reikia? Išmesti, ir viskas! Kam čia laikyti?“, – tokias replikas girdėjo kitas, ne mažiau „rievių“ veide turintis senjoras, neleidęs plėšyti bent jau tų, kur dar kažką pažįstamo galima atpažinti. Keliolika fotografijų vis dėlto pavyko išsaugoti – albumą spėjo paimti daug jaunesnis…
Atidėjau krūvelę galutinai suplėšytų ir keliolika išsaugotų. Senose fotografijose matau daugybę įdomių dalykų: to laikotarpio madas, stilių, manieras, kompozicijos elementus… Labai įdomu žiūrėti ir senas vestuvių fotografijas – bėgantis laikas taip ryškiai ir nesugrąžinamai kai ką pakeitė! Bet kam reikia plėšyti? Kodėl?
Tarp suplėšytų radau mažyčio formato nuotraukytę, kurioje – Anykščių miesto vaizdas. Matyti bažnyčios bokštai, visai kitokie gyvenamieji namai, kiemai, sena sena tvora… Verta dėmesio ir nuotrauka su eisena iš laidotuvių procesijos. Ar mūsų vaikai bent įsivaizduos, kaip tai atrodydavo, kai būdavo kinkomas arklys, o vežamas karstas puošiamas aukštais berželiais? O kiek įdomių užrašų atminimui ant portretinių nuotraukyčių… Tikiu, kad ir Jūs rašydavote. Įdomu, ar kas dabar teberašo vis?
Nuotraukos pažeistos, tarsi su randais, tarsi kas nuo jų bandė rieves nulupti… Lyg į medį kas įpjovęs būtų, nė negalvodamas: galima – negalima, reikalinga – nereikalinga, skauda – neskauda, mano – visų – niekieno… Juk kaip paprasta suplėšyti, išmesti. Ir plyšta popierius greitai… Pjaunamas medis taip pat greitai krinta. O ar kas suskaičiavo, kiek tas krintantis medis turi rievių? O ar kas susimąstė, kiek tose suplėšytose nuotraukoje slypi praeities sluoksnių? Keista, kaip kartais žodžiai žmogaus mąstymo nepakeičia ir širdies nepasiekia. Lyg per storą rievę…
Suprantu: jei medžiui perkūnija trenktų ir dideles rieves nuo pat viršaus ligi žemės paliktų – čia nesuvaldoma gamtos jėga, čia nesulaikysi. Bet žmogaus ranka? Plėšti, tarsi į širdį įpjauti… Ir mano kaktoje, dar pakankamai jaunoje, atsirado mažytė susirūpinimo „rievė“… Ir tebūnie! Kad tik nevirstų ji su metais į kitą, tuštybės ir neigimo „rievę“…